Straipsnyje pateikiamas popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikoje Veritatis splendor išdėstytas mokymas apie prigimtinę teisę. Parodoma, kaip enciklika sujungia Naująjį įstatymą su krikščionišku moraliniu mokymu. Pažvelgiama į moralinį gyvenimą iš veikiančio asmens pozicijos.

Žmogus yra moralinė būtybė, nors ne visi jo veiksmai gali būti vertinami doriniu požiūriu. Egzistencinę reikšmę turi laisvai pasirinkti žmogiški veiksmai. Šie žmogaus veiksmai “kuria” visą to žmogaus moralinį gyvenimą. Anot šv. Grigaliaus Nysiečio, mes esame patys sau tėvai, kuriantys save per laisvus savo apsisprendimus. Laisvai pasirinkdamas kažką daryti ar kažko nedaryti, žmogus pasirenka gėrį arba blogį, jis elgiasi pagal Dievo valią arba prieš Dievo valią. Taigi žmogaus pagrindinis pasirinkimas apibūdina patį žmogų.Žmogiškieji veiksmai apibūdinami pagal laisvai pasirinktą ir valingą “objektą”. Labai svarbu vertinti veiksmo moralumą iš veikiančiojo asmens perspektyvos. “Objektas” yra tai, ką žmogus būdamas laisvas ir suvokdamas pasirenka atlikti. Vertinant veiksmo moproporcionalizmas, tiesioginis, netiesioginis. ralumą labai svarbios “valingas” ir “nevalingas”, “tiesioginis” ir “ netiesioginis” sąvokos.Pagal Katalikų Bažnyčios mokymą “tiesioginis” ir “valingas” nekalto žmogaus nužudymas visada yra moralinis blogis. Jeigu veiksmo “objektas” yra nekalto žmogaus nužudymas, tai jokios aplinkybės tokio veiksmo pateisinti negali. Bažnyčios moralinis mokymas kalba apie tokį veiksmą kaip intrinsece malum. Jonas Paulius II pabrėždamas žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą ir panašumą, orumą ir vertingumą pabrėžia sakydamas, kad mes mylime savo artimą tik tada, kai mes saugome jo gėrius, o ypatingai gyvybės gėrį. Taigi, jei kas nors laisvai pasirenka sunaikinti šį kito asmens gėrį, tai toks jo veiksmas nesiderina su artimo meile.