Vilniaus miesto komisaras Kazimiežas Vimboras (Kazimierz Wimbor) išsiuntė 1924 m. pirmojoje pusėje Lenkijos vyriausybės įgaliotiniui Vilniaus mieste slaptą ataskaitą. Dokumento parengimą inicijavo Lenkijos vidaus reikalų ministerija, nurodžiusi vietinei valdžiai surinkti informaciją apie organizacinį gyvenimą atskiruose šalies regionuose. Ataskaitoje buvo aptariama įvairių miesto bendruomenių draugijų veikla, jų vadovybė, nevengta organizacijų politinio vertinimo ir rekomendacijų dėl tolesnės veiklos. Organizaciniu aktyvumu iš kitų bendruomenių išsiskyrė Vilniaus žydai, kurie įkūrė ir išlaikė kelias dešimtis įvairaus pobūdžio draugijų. Publikuojamas dokumentas aktualus ir vertingas vykdant Vilniaus m. XX a. istorijos tyrimus. Lietuvių istoriografijoje jis beveik nežinomas, publikuotas nebuvo.

Šio straipsnio tikslas – aprašyti sociolingvistinę ir kultūrinę situaciją Dysnos apskrityje Vilniaus krašte. Ši apskritis yra prie baltų ir slavų kultūrų paribio. Pirmoje dalyje pateikiama bendra istorinė informacija apie Dysnos apskritį Vilniaus krašte, kuri buvo įkurta 1795 metais ir egzistavo iki 1939 m. Pateikiami statistiniai duomenys apie socialines, etnines, nacionalines, religines grupes, gyvenančias apskrityje, ir apie jų vartojamą kalbą. 1857 m. aps- krityje gyveno baltarusiai (49,5 %), lenkai (39,4 %), lietuviai (1,9 %), žydai (6,6 %), rusai (26 %), iš kurių 2,5 % buvo sentikiai (Gaučas, 2004, 34). Kalbų vartojimo kasdieniame gyvenime vaizdas buvo šiek tiek kitoks. Baltarusiškai kalbėjo 82 % visų gyventojų, lietuviškai – 4,2 %, lenkiškai – 4,5 %, rusiškai – 2,6 %, žydiškai – 6,6 %, kitomis kalbo- mis – 0,1% (Gaučas, 2004, 47). Kaip matote, yra didelis skirtumas tarp lenkų ir lenkiškai kalbančių. Tai galima paaiškinti tuo, kad XIX a. viduryje dauguma baltarusių spręsdavo apie save ne pagal tautybę, o tikėjimą: katalikas yra lenkas. Šiame regione buvo daug katalikų (39,4 proc. bendro gyventojų skaičiaus) (Gaučas, 2004, 34). Straipsnyje smulkiau aprašytas lietuviškas elementas Dysnos apskrityje, jo istorinis kelias, kalba. Lietuvių istoriją Dysnos apskrityje galima suskirstyti į du laikotarpius: pirmas iki baltų asimiliacija, antras – masiškas lietuvių persikėlimas į šį regioną XX a. pradžioje. Baltiškąsias Dysnos regiono šaknis primena įvairūs šios žemės pavadinimai – kaimų (Gedeminai, Gečancai, Girstunai, Purviliški, Skrebutenai, Skuducai), upių (Dysna, Plaunia), ežerų (Žadai), taip pat daugelio žmonių pavardės (Smulka, Žvirba, Protas, Mažeika, Tijūnėlis, Puka ir t. t.) (Adamkovičius A. Garšva K., 2006, 301–310). Tačiau šie žmonės jau nebetapatina savęs su dabartiniais lietuviais, dažnai net neįtaria savo pavardes esant lietuviškas. 2003 m. Kazimieras Garšva pirmą kartą aprašė Armanavičių parapijos lietuvių šnektą. Armanavičių šnekta išlaikė svarbesniąsias vilniškių patarmės ypatybes ir siek tiek skiriasi nuo Vidžių šnektos. Šnektoje puntininkuojama ir žalininkuojama, išlaikoma kirčiuotų ir nekirčiuotų ilgųjų balsių kiekybė. Šnektai baigiant išnykti paskutiniai šnektos vartotojai šiuos dvibalsius kartais ėmė šiek tiek vienbalsinti. Kirčiuoti trumpieji balsiai i, u šnektoje ilginami iki pusilgių arba retkarčiais iki ilgųjų. Trumpasis balsis a pokirtinėje pozicijoje gali būti redukuojamas ir kokybiškai, pvz., lu’nges „langas“. Priebalsiai t, d prieš i labai retai verčiami c‘, dz‘ (kartais lyg ir tariamas šioks toks c atspalvis gali būti dėl gudų kalbos įtakos). Veiksmažodžių bendraties galinis priebalsis t‘, kaip daugelio rytų aukštaičių, lieka minkštas. Tam tikroje pozicijoje kietinami priebalsiai r, ž, š. Armanavičių apylinkėje, kaip daugelyje vilniškių vietovių, turimas ir antrinis kirtis: lietu’s / li’etu’s. (Garšva, 2005, 189-190). Šiandien šiame regione jau nėra kalbančių Armanavičių šnekta. Dabar sociolingvistinė padėtis Dysnos apskrityje nėra tokia marga ir joje dominuoja baltarusių kalba ir kultūra.

In the age of globalization scientific research on national identities has not lost its relevance. The ongoing research project presented in this special issue aims at comparing the transformation of Lithuanian and Belorussian national identities in the context of Euro-integration. Although for the major part Lithuania and Belarus share the same history, because of interwar statehood Lithuanian identity has had more favourable conditions for development than Belorussian identity. After the two countries gained their independence in the 1990s they arguably chose quite different paths of identity building: whereas the basis of Belorussian identity has primarily been their historical teritory, a certain social strata and belief system, the major markers of Lithuanian identity are Lithuanian languange, ethnicity and Catholicism. Socialization within the EU structures has also had a significant impact on the Lithuanian identity in terms of adopting the European values and norms whereas independent Belarus mostly seeks integration with the post-Soviet space.