Исторические и лингвистические данные о литовцах в Дисненском уезде за 1795–1939 гг.

Šio straipsnio tikslas – aprašyti sociolingvistinę ir kultūrinę situaciją Dysnos apskrityje Vilniaus krašte. Ši apskritis yra prie baltų ir slavų kultūrų paribio. Pirmoje dalyje pateikiama bendra istorinė informacija apie Dysnos apskritį Vilniaus krašte, kuri buvo įkurta 1795 metais ir egzistavo iki 1939 m. Pateikiami statistiniai duomenys apie socialines, etnines, nacionalines, religines grupes, gyvenančias apskrityje, ir apie jų vartojamą kalbą. 1857 m. aps- krityje gyveno baltarusiai (49,5 %), lenkai (39,4 %), lietuviai (1,9 %), žydai (6,6 %), rusai (26 %), iš kurių 2,5 % buvo sentikiai (Gaučas, 2004, 34). Kalbų vartojimo kasdieniame gyvenime vaizdas buvo šiek tiek kitoks. Baltarusiškai kalbėjo 82 % visų gyventojų, lietuviškai – 4,2 %, lenkiškai – 4,5 %, rusiškai – 2,6 %, žydiškai – 6,6 %, kitomis kalbo- mis – 0,1% (Gaučas, 2004, 47). Kaip matote, yra didelis skirtumas tarp lenkų ir lenkiškai kalbančių. Tai galima paaiškinti tuo, kad XIX a. viduryje dauguma baltarusių spręsdavo apie save ne pagal tautybę, o tikėjimą: katalikas yra lenkas. Šiame regione buvo daug katalikų (39,4 proc. bendro gyventojų skaičiaus) (Gaučas, 2004, 34). Straipsnyje smulkiau aprašytas lietuviškas elementas Dysnos apskrityje, jo istorinis kelias, kalba. Lietuvių istoriją Dysnos apskrityje galima suskirstyti į du laikotarpius: pirmas iki baltų asimiliacija, antras – masiškas lietuvių persikėlimas į šį regioną XX a. pradžioje. Baltiškąsias Dysnos regiono šaknis primena įvairūs šios žemės pavadinimai – kaimų (Gedeminai, Gečancai, Girstunai, Purviliški, Skrebutenai, Skuducai), upių (Dysna, Plaunia), ežerų (Žadai), taip pat daugelio žmonių pavardės (Smulka, Žvirba, Protas, Mažeika, Tijūnėlis, Puka ir t. t.) (Adamkovičius A. Garšva K., 2006, 301–310). Tačiau šie žmonės jau nebetapatina savęs su dabartiniais lietuviais, dažnai net neįtaria savo pavardes esant lietuviškas. 2003 m. Kazimieras Garšva pirmą kartą aprašė Armanavičių parapijos lietuvių šnektą. Armanavičių šnekta išlaikė svarbesniąsias vilniškių patarmės ypatybes ir siek tiek skiriasi nuo Vidžių šnektos. Šnektoje puntininkuojama ir žalininkuojama, išlaikoma kirčiuotų ir nekirčiuotų ilgųjų balsių kiekybė. Šnektai baigiant išnykti paskutiniai šnektos vartotojai šiuos dvibalsius kartais ėmė šiek tiek vienbalsinti. Kirčiuoti trumpieji balsiai i, u šnektoje ilginami iki pusilgių arba retkarčiais iki ilgųjų. Trumpasis balsis a pokirtinėje pozicijoje gali būti redukuojamas ir kokybiškai, pvz., lu’nges „langas“. Priebalsiai t, d prieš i labai retai verčiami c‘, dz‘ (kartais lyg ir tariamas šioks toks c atspalvis gali būti dėl gudų kalbos įtakos). Veiksmažodžių bendraties galinis priebalsis t‘, kaip daugelio rytų aukštaičių, lieka minkštas. Tam tikroje pozicijoje kietinami priebalsiai r, ž, š. Armanavičių apylinkėje, kaip daugelyje vilniškių vietovių, turimas ir antrinis kirtis: lietu’s / li’etu’s. (Garšva, 2005, 189-190). Šiandien šiame regione jau nėra kalbančių Armanavičių šnekta. Dabar sociolingvistinė padėtis Dysnos apskrityje nėra tokia marga ir joje dominuoja baltarusių kalba ir kultūra.

The goal of this article is to observe statistics about Lithuanians in Disnensky County of government of Vilnius, which after V century C. E. located on the frontier of cultures. Baltic and Slavonic civilizations crossed on it, what was reverberate on the specific signs of region, its historical development, sociological, cultural, linguistic, ethnic picture. The first part gives general historical information bout Disna county of Vilnius province. The country was established in 1795 and existed until 1939. The second part of the study contains statistics on social, ethnic, national, religious groups residing in the county and languages spoken in the area. According to the first known statistics data for 1857, Disna county’s residents included: Belarusians (49.5%), Poles (39.4%), Lithuanians (1.9%), Jews (6.6%), Russian, 2 6%, of which the Old Believers were 2,5% (Gaučas, 2004, 34). As for the language used in everyday life, the picture was slightly different. Belarusian was spoken by 82% of the population, Lithuanian by 4.2%, Polish by 4,5%, Russian by 2,6%, Yiddish by 6,6%, others by 0,1% (Gaučas, 2004, 47). As you can see, there is a huge difference between the number of Poles and Polish-speakers. This can be explained by the fact that in the middle of the XIX century majority of Belarusians did not have national self-consciousness and many did not identify themselves by ethnicity, but by religion: Catholic meant Pole. And this region had a significant Catholic population (39,4% of the total population) (Gaučas, 2004, 34). There are historical statistics about Lithuanians of the region the next in the article. The history of Lithuanians in Disna county can be divided into two periods: before the assimilation of Balts by Slavs and their massive relocation to the region in the early twentieth century. The Baltic roots in the region are indicated by the names of various localities (Kodesapine-tree forest), villages (Gedymin, Gechantsy, Girstuny, Purvilishki, Skrabatun, Skudutsy, etc.), rivers (Disney, smooth), lakes (Zhady), as well as the names of many residents (Vazgird , Zhvirba, Mazeikiu, Protas, Puka, Smulka, Tsiunel, Taukina, etc.) (Adamkovičius, Garšva, 2006, 301-310), who themselves did not correlate with the Lithuanian ethnic group and are the indigenous inhabitants of the region. Many such names were slavicized and difficult to decipher. The second period – the massive removal of Lithuanians to this region. The first settlers appeared on the territory of Disnensky county in 1890. For the first time, the dialect of the Roman Catholic parish in Germanavichy was described in 2003 by Kazimieras Garshva. It contains the basic features of the Vilnius dialect and differs slightly from Vidzy dialect. The dialect contains puntininkoima and zhalininkoima. It maintains the quality of long stressed and unstressed vowels. The disappearance of diphthongs is observed, stressed i and u are extended to semi-long or rarely to long. Short a after stressed syllable can reduced in quality, for example lu’nges “langas”. C’ and dz’ are rarely pronounced in place of the consonants t, d. (sometimes is heard with overtones, but this may be the influence of the Belarusian language). In verbs the final t’, as in most of eastern Aukstaitija, remains soft. In certain positions, consonants r, ž, š are hardened. In Germanovichy dialect, as in most of Vilnius, the second stress: lietu’s / li’etu’s is pronounced. (Garšva, 2005, 189-190). To date, there are no living carriers of the region’s dialect. Today sociolinguistic picture of the former Disna county is not as colorful and becomes more monotonous with a predominance of the Belarusian language and culture.