Straipsnyje nagrinėjama vieno iš didžiausių XX a. Ortodoksų Bažnyčios teologų Sergejaus Bulgakovo veikale „Jono apokalipsė“ atsiskleidžianti Apreiškimo Jonui knygos kristologijos samprata. Ortodoksų Bažnyčios liturgijoje Apokalipsė ir Giesmių giesmė oficialiai neskaitomos, todėl rusų teologo studija apie šios knygos kristologiją tampa ypač vertinga akademine prasme. Bulgakovui būdinga savita apokaliptinė istorijos vizija. Anot jos, istorija plėtojasi danguje, žemėje ir po žeme. Tai yra nuožmi ir nuolatinė gėrio irblogio, Dievo ir šėtono kova. Šioje kovoje dalyvauja Dievas, angelai, demonai, gyvieji žmonės ir mirusiųjų vėlės. Svarbiausias kovotojas - Kristus. Jis nepanašus į evangelijoscvaizduojamą Dievo Sūnų, tačiau NT Apokalipsėje yra pagrindinis veikėjas, pamažu įgyvendinantis dangiškąją karalystę pasaulyje, todėl ir pati knyga prasideda „Jėzaus Kristaus Apreiškimu“ (Ap 1, 1). Apokaliptiniai personažai, veiksmas ir scenos, „nupieštos knygoje“, iš esmės yra koduota žinia apie tai, kas vyksta dvasinėse dangaus galybių sferose. Žmogus negali tiesiogiai empiriškai to patirti ir matyti, todėl būtinos metaforos, simboliai, įvaizdžiai ir ženklai. Tinkamai suvokus Apokalipsę, galima geriau pažinti patį Dievą ir žmogų, pasaulio ir Bažnyčios likimą.

Straipsnyje naudojant komparatyvistinį tyrimo metodą siekiama atskleisti religinio patyrimo išgyvenimo specifiką ir universaliųjų biblinių tiesų sklaidą šiuolaikinėje lietuvių literatūroje, analizuojant apokaliptinės jausenos požymius jauniausios lietuvių poetų kartos kūryboje. Tyrimo metu jaunųjų lietuvių poetų kūryboje buvo aptikta kai kurių apokalipsės žanro bruožų (apokaliptinių nuotaikų sklaida, pasaulio pabaigos ženklų akcentavimas, žaibiška vertybių kaita, nuolatinis buvimas dievoieškos būsenoje...). Tačiau ryškus negatyvios dabarties akcentas stokoja atsvaros taško – apokalipsėms būdingą Viešpaties karalystės viziją jaunosios kartos poezijoje keičia tikėjimo krizės sukeltas nerimas dėl ateities.