Straipsnyje pateiktas Plocko regiono gyventojų išsilavinimo statistinis tyrimas ir pagrįstas steigiamos aukštosios mokyklos modelis. Remiantis atlikta Plocko regiono statistine gyventojų išsilavinimo duomenų analize, nustatyta esama padėtis regione. Analizės rezultatai parodė, kad, 1994-1996 m. duomenimis, tik 20 proc. regiono gyventojų turi vidurinį išsilavinimą ir tik 4 proc. (3,9 proc. moterų, 4,1 proc. vyrų) - aukštąjį.

Šiuo straipsniu siekiama atpažinti tai, kas būdinga šiandienei santuokai ir ją ištikusiai krizei. Žvelgiant iš istorinės žmonijos perspektyvos, šeima visuomet buvo „krizės ir išbandymų sūkuryje“. Šiuo straipsniu bandoma apžvelgti būdingiausias modernios šeimos bei santuokos krizės priežastis ir požymius ir juos apmastyti remiantis dabartinės teologijos įžvalgomis.

Autorius savo straipsnyje taip pristato ir analizuoja santuokos neišardomumo idėją, kad pabaigoje tampa aiški ir suprantama išvada, jog sakramentinė santuoka pirmiausia turi būti suprasta ir priimta kaip neįkainojama Dievo malonė ir dovana. Kad sutuoktiniai ne tik priima šį sakramentą, bet ir per visą savo gyvenimą jį diena iš dienos išgyvena, nugalėdami kliūtimis ir sunkumais bei žmogiškuoju silpnumu pažymėtą pasaulį. Kad priėmę ir teisingai išgyvendami Dievo malonę, sutuoktiniai tampa įgalūs per visą gyvenimą išsaugoti ir savyje brandinti didžiąsias dieviškas dorybes: tikėjimą, viltį ir ypač meilę. Tik tai padeda ir leidžia santuokai tapti ne tik neišardoma, bet ir šventa.

Straipsnyje autorius aptaria Santuokos neišardomumo idėją, šių dienų gyvenimo kontekste. Pripažįstama, kad yra trapūs šiandieninės Santuokos bendrystės ryšiai. Drauge pateikiamas Evangelijoje atskleistas sutuoktinių tarpusavio ryšio idealas bei sakralus krikščionybės požiūris į šeimą ir Santuoką. Santuoka tampa palaiminga ir trunka visą gyvenimą tik tuomet, kai ji grindžiama tarpusavio meile.

Išanalizavus pal. Jurgio Matulaičio raštus, galima teigti, kad mistika - tai aukščiausias šventumo raidos laipsnis. Šventumo esmė - žmogaus susivienijimas su Dievu Meile, arba pilnutinis žmogaus dalyvavimas triasmenio Dievo gyvenime. Pal. Jurgis teigia, kad mistinio susivienijimo su Dievu turėtų siekti visi žmones, o ypač - Dievui pašvęstieji. Žmogus niekur kitur neranda atilsio ir tikro savęs realizavimo, kaip tiktai tobulame susivienijime su Dievu. Dievas - sielos centras ir prigimtinė vieta, ir sielai niekur kitur nebus gera Širdis niekur kitur neras atilsio, o tik tobulame susivienijime su Dievu, sąveikoje su Juo, nes valia visuomet siekia aukščiausiojo geno. Tik žmonės, kurie susivieniję su Kristumi ir gyvena dorai jau čia, žemeje, yra pradėję amžinąiį dangaus gyvenimą.

Šiame straipsnyje išsamiai analizuojamas ir palyginamas dviejų didžiųjų Bažnyčios mokytojų kelias į šventumą. Išryškinama jų įtaka ir reikšmė savojo laikmečio žmonėms bei Bažnyčiai. Nušviečiami saviti jų veiklos būdai, kviečiant visus pasauliečius aktyviai dalyvauti Bažnyčios gyvenime ir raginant siekti šventumo. Atkreipiamas dėmesys, kad didieji Bažnyčios mokytojai - pal. J. Matulaitis ir šv Pranciškus Salezas - įžvelgė savojo laikmečio pavojus Bažnyčiai ir kvietė visus tikinčiuosius žengti nauju dvasinio atsinaujinimo ir tobulėjimo keliu, kuris veda į asmens ir visos Bažnyčios dvasinį atsinaujinimąbei išsiskleidimą. Jie gerai pažino savojo laikmečio situaciją ir rado tinkamiausius būdus efektyviai veikti Bažnyčioje. Šios įžvalgos atskleidžia, kaip per skirtingus žmones veikia ta pati visa vienijanti ir gaivinanti Dievo Dvasia - Šventoji Dvasia.

Remdamasis Adamo Sikorskio veikalu MARIA MA RIANORUM (Liublinas-Varšuva, 2001) autorius išskiria du marijoniškojo dvasingumo modelius: kristo centrinį ir ekleziocentrinį, apibrėžia marijonų charizmą. Nagrinėjant marijonų vienuolijos įkūrimo istoriją, pabrėžiamas tėvo Stanislaw Papczynski, tėvo Kazimierz Wyszynski ir palaimintojo Jurgio Matulaičio - asmenybių, nulėmusių vienuolijos dvasingumo kryptį, vaidmuo.

Straipsnio autorius, remdamasis Yves’u Congaru, nagrinėja skirtingus požiūrius į pamaldumą Marijai. Autorius atkreipia dėmesį į kraštutinumus, pasireiškiančius garbinant Mariją, pvz, apginti žmogų nuo rūsčiojo teisėjo Dievo, nors šių dienų Bažnyčia pabrėžia ne pamaldumą Marijai, o sekimą Jos pavyzdžiu.