The article discusses the essays by Vanda Juknaitė written during the first decade of independence. The analysis is based on the premise that the factual and axiological levels of an essay and the meaning it creates are directly related to author’s intentions which were refuted by the second half of the 20th century marked by theories of formalism. The interpretation of Juknaitės’ essays does not seek to reconstruct the original intention of the author nor primary meanings. According to Hans Georg Gadamer, such a reconstruction would communicate a sterile meaning. The meaning of the text is not limited to author’s intentions; it rests on the conversation, the dialectics of a question and an answer that enables us from today’s perspective to ask about historical time or the past. In such conversation author’s intentions seen through the language becomes a reference.

The chosen viewpoint in the narrative forms different planes: of evaluation, worldview, and subjective, which by interacting with each other create meaning. The article discusses possible theoretical definitions of viewpoints. Russian formalist Boris Uspensky was among the first ones to justify and define the viewpoint. Describing the relationship between the narrator and the story told he proposes four viewpoints: the ideological, the phraseological, the psychological, and the spatial-temporal. Such classification had a strong effect in narratology. Gérard Genette called it focalization. The term became the key word in studying narrative. The article talks about different conceptions of viewpoints by Mike Ball, Shlomith Rimon-Kenan, and Wolf Schmid and tries to capture its main differences and similarities.

Straipsnyje, pasitelkus fakto ir išmonės kategorijas, analizuojamas Vandos Juknaitės kūrinys „Išsiduosi. Balsu“. Laikomasi nuomonės, kad faktinis lygmuo ir fikcija yra ne priešingi, vienas kitą neigiantys komponentai, bet sudėtinės literatūros kūrinio dalys, viena kitą papildančios ir taip kuriančios prasmę. Analizuojant „Išsiduosi. Balsu“, keliamas klausimas, koks yra fakto ir fikcijos santykis kūrinyje, kaip šis išskirtinis kūrinio bruožas veikia jo suvokimą ir perskaitymą. Pagrindinė tyrimo išvada: faktas kūrinyje tampa pagrindu, nuo kurio, pasitelkus pasakotoją ir retrospekciją, nutolstama, kad būtų suformuotos naujos prasmės ir išryškinta etinė autorės laikysena. Tai leidžia kvestionuoti ir įtvirtintą žanrinę kūrinio nuorodą esė, keičiant ją kūrinio struktūrą ir prasmes geriau atspindinčia dokumentine apysaka.

Leidėjų sprendimas spausdinti privačią Vaižganto korespondenciją Klimams ir Lesauskiams vienoje knygoje, nepateikiant antrosios pusės laiškų, leidžia pastarąją skaityti ne kaip dialoginio pobūdžio susirašinėjimą, o kaip vientisą tekstą. Tiesa, savo grafine raiška šis tekstas yra suskaidytas nuolat kartojamų kreipinių, parašo ir epistolikai svarbių laiko bei vietos nuorodų. Tačiau dažnos retrospekcinės įterptys, dėmesys vidinei plotmei tarsi naikina matomą laiškų atskirumą, į pirmą vietą iškeldamos tapsmo šiandieniu Vaižgantu istoriją, kuri yra autobiografijos pagrindas. Į vieną leidinį surinkti Vaižganto laiškai, iš jų susidėliojanti autobiografija, steigia naują tikrovę, kurios pavieniai laiškai neturėjo. Šioje naujoje tikrovėje besirandanti prasmė taip pat yra naujas įvykis, kurio interpretacija remiasi Hanso Georgo Gadamerio aprašyta klausimo–atsakymo dialektika, apimančia autoriaus žodžius ir skaitytojo įžvalgas.

Laiškai Klimams priklauso referenciniams žanrams, tačiau juose pasakojama vidinė istorija nugali šią referenciją, sukurdama atskirą pasaulį, kuris yra, pasak H. G. Gadamerio, tik besireiškiančiame žodyje. Jo supratimas grąžina prie hermeneutinio rato, kuriame laiškas ir autobiografija yra tik priemonės naujam Vaižganto ir jau šiandienio skaitytojo dialogui.