Autorius savo straipsnyje taip pristato ir analizuoja santuokos neišardomumo idėją, kad pabaigoje tampa aiški ir suprantama išvada, jog sakramentinė santuoka pirmiausia turi būti suprasta ir priimta kaip neįkainojama Dievo malonė ir dovana. Kad sutuoktiniai ne tik priima šį sakramentą, bet ir per visą savo gyvenimą jį diena iš dienos išgyvena, nugalėdami kliūtimis ir sunkumais bei žmogiškuoju silpnumu pažymėtą pasaulį. Kad priėmę ir teisingai išgyvendami Dievo malonę, sutuoktiniai tampa įgalūs per visą gyvenimą išsaugoti ir savyje brandinti didžiąsias dieviškas dorybes: tikėjimą, viltį ir ypač meilę. Tik tai padeda ir leidžia santuokai tapti ne tik neišardoma, bet ir šventa.