Tiriamieji: suaugę (18-30 metai) aktyviai nesportuojantys vyrai (n=9). Po trijųserijų (vienos serijos trukmė 30 s) maksimalaus intensyvumo veloergometrinio krūvio pasireiškė mažų ir didelių stimuliavimo dažnių nuovargis, kuris nepriklausė nuo raumens ilgio ir nepakito, praėjus vienai valandai po krūvio. Keturgalvio šlaunies raumens susitraukimo jėgos atsigavimo greitoji fazė, priklausanti nuo metabolitų koncentracijos irpotenciacijos, nepasireiškė per pirmąsias atsigavimo minutes. Mažų ir didelių stimuliavimo dažnių raumenų nuovargis išnyko, praėjus 24 valandoms po maksimalaus intensyvumo veloergometrinio krūvio. Be to, tiriamieji nejautė raumenų skausmo.

Tyrimo tikslas - nustatyti lengvaatlečių sprinterių ir stajerių raumenų nuovargio ypatumus kas 20 s atliekant 100 šuolių maksimaliu intensyvumu. Buvo tiriami suaugę (18-24 metų) didelio meistriškumo lengvaatlečiai sprinteriai (n = 7) ir staje riai (n=8). Prieš šuolius, tuojau po šuolių ir praėjus 20 min buvo registruojami raumenų valingojo ir nevalingojo susitraukimo rodikliai. Tyrimo rezultatai parodė, kad kas 20 s atliekant ekscentrinius-koncentrinius pratimus maksimaliu intensyvumu pasireiškia ne metabolinis, bet struktūrinis nuovargis. Tačiau jis nepriklauso nuo lengvaatlečių treniruotės krūvių specifikos.

When muscle is allowed to shorten during an active contraction, the maximum force that redevelops after shortening is smaller than the isometric force at the same muscle length without prior shortening. This phenomenon is referred to as force depression (FD) following shortening contractions. The purpose of this study was to investigate the effects of muscle fatigue on shortening-induced FD in electrically activated human quadriceps muscle. Healthy untrained men (n=8) performed isometric reference contractions (ISOM) and isometric–concentric–isometric (ICI) contractions, using maximal electrical stimulation. FD was assessed by comparing the steady-state isometric forces produced following active muscle shortening with the purely isometric reference forces obtained at the corresponding muscle length. In order to test for effects of fatigue on FD stretch-shortening cycle exercise (SSC) was carried out consisting of 100 drop jumps performed from 0.5 m with counter-movement to 90° in the knee with immediate maximal rebound, with 30 s interval between the jumps. Besides, muscle soreness as well as CK activity up to 168 h after SSC exercise was determined. SSC exercise induced very intense muscle pain, the CK activity in the blood within 72 h after SSC exercise had increased approximately up to 1350 U/L-1 (p<0.05, as compared to the pre-exercise value). Thus, muscle damage (as judged from indirect indicators) was severe. Although FD was observed in all subjects in fresh and fatigued muscle it was significantly reduced only at 10 min following SSC exercise (p<0.05) and later in recovery there were no changes in FD comparing to pre-exercise values. The detailed mechanisms underlying FD are still debated. This study adds the result that, the relative amount of FD does not appear to be affected by the force level in fatigued muscle. Therefore, it was concluded that in unfatigued and fatigued muscle FD was similar in electrically activated human quadriceps muscle. Much research will have to be performed before we understand how FD influences everyday life.

Nustatyta, kad vyrai gali pasiekti didesnę absoliučiąją raumenų jėgą, tačiau jie yra mažiau atsparūs nuovargiui nei moterys. Taip pat senyvo amžiaus suaugusieji gali ilgiau palaikyti santykinai submaksimalią jėgą nei jaunesnio amžiaus suaugę asmenys, nors senėjimo procesas neatsiejamas nuo žymaus raumenų masės ir jėgos sumažėjimo. Tačiau vis dar nėra aiškūs lyties skirtumai amžiaus aspektu tiriant motorinės sistemos nuovargį po maksimalių izometrinių susitraukimų, kadangi nuovargis priklauso nuo užduoties pobūdžio, trukmės, intensyvumo ir testuojamų raumenų grupės. Tyrimo tikslas – įvertinti skirtingo amžiaus ir lyties suaugusiųjų keturgalvio šlaunies raumens nuovargio po nepertraukiamo maksimalių pastangų izometrinio krūvio skirtumus.

Tyrime dalyvavo 24 jauni (18–29 m.) ir 20 senyvo amžiaus (65–75 m.) vyrų ir moterų. Prieš eksperimentines procedūras tiriamiesiems buvo atlikti antropometriniai matavimai TBF‑300 kūno kompozicijos analizatoriumi „Tanita“ (West Drayton, UK). Vėliau atlikti baziniai matavimai: maksimalioji valinga jėga (MVJ) įvertinta dinamometru (System 3; Biodex Medical Systems, Shirley, NY, USA), nevalinga jėga (20 Hz, 100 Hz) įvertinta naudojant elektrostimuliaciją (MG 440; Medicor, Budapest, Hungary). Eksperimentą sudarė nepertraukiamas, 30 s trunkantis izometrinis krūvis, kuriam atlikti reikia maksimalių keturgalvio šlaunies raumens susitraukimų, su įterpto impulso (P100TT) metodika, kuria apskaičiuojamas centrinės aktyvacijos rodiklis (CAR). Po eksperimento praėjus 5 ir 10 min įvertintas valingos (MVJ) ir nevalingos (20 Hz, 100 Hz) jėgos atsigavimas.

Tyrimo rezultatai parodė, kad pradinės jaunų tiriamųjų nevalingos jėgos, MVJ ir CAR reikšmės buvo didesnės nei senyvo amžiaus tiriamųjų. Taip pat vyrai pasiekė didesnę MVJ ir aukštesnį CAR nei to paties amžiaus moterys (p < 0,05). 30 s krūvio metu MVJ sumažėjo visų grupių tiriamųjų (p < 0,05), tačiau lyties aspektu statistiškai reikšmingas MVJ skirtumas išliko tik tarp jaunų tiriamųjų (p < 0,05). MVJ rodikliai po 10 min iki pradinio lygio grįžo visų grupių tiriamųjų (p < 0,05). Varginančio krūvio metu CAR reikšmingai nepakito tik senyvo amžiaus moterų. Jaunų tiriamųjų CAR iki pradinio lygio grįžo jau po 5 min (p < 0,05), tačiau senyvo amžiaus vyrų CAR pradinį lygį pasiekė praėjus 10 min. Jauniems vyrams pasireiškė didesnis periferinis nuovargis nei kitoms grupėms (p < 0,001). Periferinis nuovargis skyrėsi amžiaus aspektu, tačiau lyties įtakos nenustatyta.

Pagrindinės tyrimo išvados: senyvo amžiaus moterys buvo atsparesnės nuovargiui nei to paties amžiaus vyrai ir jauni suaugusieji, nes varginančio krūvio metu MVJ, nors sumažėjo visų grupių tiriamųjų, labiausiai sumažėjo jauno amžiaus tiriamųjų. Taip pat senyvo amžiaus moterų centrinės aktyvacijos lygis buvo žemesnis nei kitų grupių, o lėčiausiai sunormalėjo senyvo amžiaus vyrams. Didesnis periferinis nuovargis nustatytas jauniems vyrams nei moterims, taip pat ir jauniems nei senyvo amžiaus suaugusiesiems.