Kai žmogaus galvos smegenys mokosi, jos keičiasi, t. y. keičia savo funkciją ir struktūrą – padidėja neuronų, sinapsių skaičius. Kartu padidėja neuroninių tinklų kiekis, kapiliarų skaičius ir tai užtikrina geresnę kraujotaką galvos smegenyse. Be to, padaugėja ir glialinių ląstelių, kurios labai reikalingos mąstymo procesui. Kai smegenys mokymosi procese pakeičia savo struktūrą, tada susiformuoja atmintis, t. y. mokymosi rezultatas. Neuroplastiškumą labai gerai stimuliuoja fizinis aktyvumas, miegas ir kalorijų ribojimas. Didžiausias galvos smegenų „žudikas“ yra stresas. Atmintis pagal savo gyvavimo trukmę gali būti trumpalaikė, greitoji ir ilgalaikė. Kuo greičiau susiformuoja atmintis, tuo ji greičiau ir išnyksta. Žmonės mokosi trimis būdais: mokymasis paskatinant ar baudžiant, mokymasis iš klaidų, mokymasis „kartojant“. Pagal sąmoningumą mokymasis gali būti skirstomas į sąmoningą (deklaratyvų) ir nesąmoningą (nedeklaratyvų, procedūrinį) mokymąsi. Mokymosi įvairovė – tai gero mokymosi principas, o mokymosi monotoniškumas – blogo mokymosi principas. Mokymasis yra labai neefektyvus, jei mokinys negauna grįžtamosios informacijos apie mokymosi procesą ir / ar rezultatą. Savarankiškas mokymasis yra vienas iš geriausių būdų, kaip tobulėti. Straipsnyje nagrinėjamos svarbiausios mokymosi neuromokslo problemos: galvos smegenų plastiškumas; miokinai; darbinė, trumpalaikė ir ilgalaikė atmintis; vidinė ir išorinė motyvacija; deklaratyvus (sąmoningas) ir procedūrinis (nesąmoningas) išmokimas, mokymosi strategijos, fizinio aktyvumo įtaka mokymuisi ir kt.

Darbo tikslas – nustatyti, ar mokymasis pakeičia 20 % maksimaliosios valingos jėgos (MVJ) atliekamų greitų ir tikslių izometrinių susitraukimų (IS) tikslumo ir kaitumo priklausomybę nuo potenciacijos. Siekiant užsibrėžto tikslo stengtasi atsakyti į šiuos klausimus: 1) ar potenciacija pakeičia greitų ir tikslių IS atlikimo tikslumą ir kaitumą? 2) ar 9 mokymosi pratybos pakeičia tikslumą ir kaitumą? 3) ar išmokto IS atlikimo tikslumas ir kaitumas mažiau priklauso nuo potenciacijos? Buvo tiriami 8 jauni fiziškai aktyvūs vyrai. Tiriamieji atliko 20 % MVJ IS po potencijuojančio krūvio (PK) prieš mokymąsi (M) ir po jo. Jie atliko dvi serijas (kas 10 s poilsio) 20 greitų ir tikslių IS. Pirmoji serija buvo atliekama su vaizdine grįžtamąja informacija (VGI), o antroji – be VGI. Visas eksperimentas buvo pakartotas po 9 mokymosi pratybų, atliekant jas kas antrą dieną. Straipsnyje pateikti tik be VGI atliekamų IS duomenys. Gauti tyrimo rezultatai parodė, kad 9 mokymosi pratybos statistiškai reikšmingai sumažino IS atlikimo konstantinių (KK) ir absoliučių (AK) klaidų dydį (p < 0,001), tačiau kaitumo (KaK) klaidos statistiškai reikšmingai nesumažėjo (p > 0,05), t. y. po mokymosi pagerėjo tikslumas, tačiau kaitumas išliko nepakitęs. Potenciacija prieš mokymąsi padidino greitų ir tikslių IS atlikimo klaidų dydį (p < 0,001), tačiau po mokymosi neturėjo joms įtakos (p > 0,05). Galima teigti, jog mokantis tiksliai atlikti IS susiformuoja galvos smegenyse vidiniai modeliai, kurie leidžia atlikti greitus ir tikslius IS tiksliau ir stabiliau ne tik esant normaliai, bet ir potencijuotai raumens būsenai.