Sportininkų energinių gėrimų vartojimas priklauso nuo išeikvotos energijos, lyties, sporto šakos ypatumų. Kiekvienas, atsižvelgdamas į savo suvartojamo maisto kiekį ir jo sudėtį, gali koreguoti ir kurti savo mitybos strategiją, kuri padėtų siekti geros sportinės formos. Darbo tikslas buvo ištirti ištvermės sportininkų faktinę mitybą ir nustatyti angliavandenių vartojimo vieną valandą prieš fizinį krūvį (pratimą) poveikį pratimo atlikimo trukmei. Tyrime dalyvavo aštuoni ištvermės sportininkai, ilgųjų nuotolių bėgikai vyrai. Tiriamųjų amžius buvo 23 ± 2,16 m. Jie tris dienas iš eilės registravo suvartojamą maistą. Individualioms fizinio pratimo intensyvumo riboms nustatyti tiriamieji atliko Conconi testą (Conconi et al., 1982). Tris kartus su septynių dienų pertraukomis tiriamieji bėgo ant bėgtakio 70–80 % VO2max intensyvumu iki negalėjimo. Prieš kiekvieną eksperimentą vieną valandą prieš pratimą vartojo skirtingus angliavandenių gėrimus (placebą, gliukozės, medaus ir gliukozės). Tiriamieji nežinojo, kokį gėrimą kada gėrė. Duomenys analizuoti taikant matematinės statistikos metodus. Patikimas skirtumas tarp lyginamųjų dydžių buvo tada, kai paklaida neviršydavo 5 % (p < 0,05). Skaičiavimai atlikti taikant specializuotą statistinę programą STATISTICA. Tyrimas parodė, kad sportininkai dažniausiai maitinasi tris (49 %) arba keturis (51 %) kartus per dieną. Sportininkų gaunamas su maistu vidutinis energijos kiekis atitiko jų paros energijos sunaudojimą. Riebalų kiekis tiriamųjų maiste buvo tinkamas, gaunama su riebalais energija sudarė 25 %, su angliavandeniais – 59 %, o iš baltymų tiriamieji gavo vidutiniškai 16 % energijos. Nustatyta, kad faktinė sportininkų mityba patenkina tiriamųjų organizmo energijos poreikius. Mūsų tirtų sportininkų energijos kiekiai, gaunami su angliavandeniais, baltymais ir riebalais, buvo subalansuoti. Tiriamieji, vartoję 20 % gliukozės koncentracijos tirpalą vieną valandą prieš pratimą (70−80 % VO2 max), bėgo vidutiniškai 11 min ilgiau nei vartoję placebą.