Straipsnyje analizuojama Jėzaus iš Nazareto mirties ir prisikėlimo savimonė: ką pats Dievo Sūnus manė apie savo mirtį ir prisikėlimą, kokią prasmę jis matė šiuose įvykiuose. Todėl biblinės teologijos kontekste nagrinėjant šiuos pamatinius krikščionybės įvykius, neatsižvelgiama į tai, kaip kiti (aplinkiniai, mokiniai, angelai, politiniai ar religiniai tuometinio istorinio konteksto Šventojo Rašto personažai) apibūdina Jėzų. Didelis dėmesys skiriamas istoriniam kultūriniam Biblijos įvykių, idėjų kontekstui, t. y. išryškinamas Šventojo Rašto teologijos Sitz im Leben. Šiandien Naujojo Testamento teologijoje yra visuotinai pripažinta, kad krikščionybė turėjo dvi pradžias: vieną – su istorinio Jėzaus iš Nazareto gyvenimu, kitą – su Kristaus prisikėlimo iš numirusiųjų įvykiu. Jėzaus mirtis ir prisikėlimas yra krikščionybės tikėjimo pagrindas, velykinio slėpinio esmė.