Olimpinėje chartijoje sportas yra atskirtas nuo politikos ir patariama „priešintis politiniam spaudimui“. Tačiau būtent politika išstūmė Lietuvą iš tarptautinio olimpinio sąjūdžio, o siekiant sugrįžti atgal reikėjo daryti tam tikrus politinius sprendimus. Šiandien itin aktualiai iškilo politinis klausimas – ar boikotuoti XXIX olimpiados žaidynes Kinijoje dėl žmogaus teisių pažeidinėjimo šioje šalyje ir Tibete? Olimpinių žaidynių boikoto idėją kėlė kai kurių tarptautinių žmogaus teisių, nevyriausybinių ir visuomeninių organizacijų atstovai. Tarp jų ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga. Tačiau viso pasaulio nacionaliniai olimpiniai komitetai, kurių yra 205, atmetė bet kokią boikoto idėją ir ketinimus panaudoti olimpines žaidynes politiniams tikslams. Jų valią išreiškė XVI generalinė Nacionalinių olimpinių komitetų asociacijos (ANOC) asamblėja. Analogišką poziciją pareiškė ir geriausi pasaulio sportininkai – TOK nariai. TOK sportininkų komisija teigia: „Olimpinės žaidynės – tai renginys, suteikiantis viso pasaulio sportininkams galimybę parodyti mums, koks gali būti pasaulis, kai žmonės susiburia taikiai švęsti savo bendrumo, o ne pabrėžti savo skirtumų. Esame tvirtai įsitikinę, kad per praėjusius septynerius rengimosi žaidynėms metus sportas buvo kaip vartai geresniam Kinijos ir pasaulio tarpusavio supratimui. Džiugu, kad pastarosiomis savaitėmis Kinijoje vykę trys pasaulio čempionatai, savotiška Olimpinių žaidynių repeticija, praėjo sklandžiai ir sėkmingai. Negali būti geresnio būdo paraginti Kiniją keistis ir sutvirtinti jau žengtus teisingus žingsnius nei per sportą. Ir nieko nėra geriau, kaip Olimpinės žaidynės, kurias žiūri milijardas žmonių visame pasaulyje ir milijonai, kurie atvyks į Pekiną.“ Iš straipsnyje pateiktų tik kelių naujųjų laikų olimpinės istorijos faktų, kuriuose aktyviai dalyvavo ir dalyvauja Lietuva bei jos sportininkai, matyti, kaip dažnai skiriasi teorija ir praktika. Esu tvirtai įsitikinęs, jog kol šalies nugalėtojos garbei bus keliamos vėliavos ir grojami nacionaliniai himnai, kol didysis sportas bus svarbus socialinis reiškinys, tol sportas bus didelė politika. Tačiau jis neturėtų tapti politikų politikavimo įrankiu.

Olympic movement since the very first Lithuanian athletes’ entering sport competitions is rich with various turning points, periods, and dates. Sport of independent Lithuania started in 1918, after the reestablishment of Lithuania State, and, before 1940 had started, the genuine sport capital was gathered that was the basis for further sport development. Physical education, sport organization, and its propaganda reached peak at that time when the first sport organization of independent Lithuania – Lithuanian Sports Union – was founded in 1919 (one of the founders was Stepas Garbačiauskas – eminent sport organizer, Lithuanian sport initiator) and in 1922 Lithuanian Sports League was established as the supreme physical education and sport institution in Lithuania that represented the country and dealt with sport in international organizations. Namely Lithuanian Sports League (LSL) became competent National Olympic Committee that communicated to International Olympic Committee and the Olympic Games organizing committees after it sent athletes to participate in Paris (1924) and Sankt Moritz (Swiss) Winter Olympics and Amsterdam (1928) Olympic Games. Year 1932 was the focus of sport movement reform: Physical Education Law was adopted, the management of sports movement was delegated to the Physical Education Palace (PEP) under the Ministry of Education. Distinctive physical education system did revitalize Lithuanian Sport Movement (the 1st Lithuanian National Olympiad was organized in 1938, Lithuanian shooters won silver and bronze medals in 1937 and 1939 at the World championships, basketball players became European champions in 1937 and 1939, vice-champions – in 1938, international victories of table tennis players and high sport results of other athletes were eminent at that time as well). Sport level of our country gained international recognition. Historic break started in 1940, when Lithuania was occupied and the essence of Lithuanian sport was destroyed, the break on the world context was 1951, when, in 46th session of International Olympic Committee (IOC) in Vienna, Olympic organizations of Lithuania, Latvia, and Estonia were deleted from its list and USSR became their representative. Even though, in the Olympic Games during the period 1952–1988 Lithuanian athletes could not represent their country, they managed to achieve important results as included to USSR teams. Lithuanian National Olympic Committee (LNOC) was re-established in congress with sport federations, organizations and public representatives on 11 December, 1988. Executive Committee of IOC in its meeting in Berlin on 18 September, 1991 announced re-establishment of Lithuania, Latvia, and Estonia Olympic committees rights. LNOC de jure was recognized on 11 November, 1991 and very soon, on February 1992, after forced 64 years break, Lithuanian athletes participated in Albertville Winter Olympic Games and in July – in XXV Barcelona Games. Lithuanian athletes won six gold, five silver, and ten bronze medals. The most successful Olympic games for Lithuania through the whole history was in London (five – two gold, one silver, and two bronze – medals were won, 12 more athletes and national basketball team took 4-8 places, unofficially Lithuania was 34th among other countries). However, London Games are already a history and Rio de Janeiro Olympic clock is ticking now. Sport history has to be written further and filled in with future Olympic Games winnings.