Mokytojų pasitraukimas iš profesinės veiklos yra tarptautinė problema. Tyrimai rodo, kad fizinio ugdymo mokytojai taip pat ketina arba dažnai palieka savo profesiją, ypač tik pradėjus dirbti. Mokytojų ketinimai ir sprendimai pasitraukti iš profesinės veiklos ar pasilikti dirbti yra susiję su individualiais bei kontekstiniais veiksniais. Fizinio ugdymo mokytojo mokymo kontekstas skiriasi nuo kitų dalykų mokytojų veiklos konteksto, jame yra daug stresorių, o dėl žemo dalyko statuso ir marginalizavimo dažnai jaučiama izoliacija, nepakankama administracijos parama, mokytojai gali patirti daugiau įtampos ir tai gali paveikti jų sprendimus tęsti profesinę karjerą ar pasitraukti iš jos. Saviveiksmingumas yra svarbus kaip asmeninis išteklius, palaikantis ir skatinantis profesinį darbingumą, mažinantis perdegimą, todėl saviveiksmingumas gali turėti įtakos mokytojų ketinimui ir / ar sprendimui pasilikti arba pasitraukti iš mokytojo profesinės veiklos. Šio tyrimo tikslas – atskleisti Lietuvos fizinio ugdymo mokytojų profesinį saviveiksmingumą ir ketinimus pasitraukti iš mokytojo profesinės veiklos arba pasilikti dirbti, išryškinant veiksnius, svarbius jų pasitraukimui nutraukiant mokytojo profesinę karjerą. Tyrime taikytas skerspjūvio tyrimo dizainas, anoniminė anketinė apklausa internetu. Tyrime dalyvavo 387 fizinio ugdymo mokytojai (40,3 proc. vyrų ir 59,7 proc. moterų), dirbantys įvairių Lietuvos regionų bendrojo ugdymo mokyklose. Mokytojų amžius svyravo nuo 28 iki 67 metų (M = 48,27 m.), darbo stažas – nuo 1 iki 45 metų (M = 22,46 m.). Mokytojų, kurie yra galvoję apie pasitraukimą iš mokytojo profesinės veiklos visam laikui, buvo 44,2 proc., o niekad tokių ketinimų neturėjo 55,8 proc. tirtų mokytojų. Profesiniam mokytojo saviveiksmingumui nustatyti taikyta 10 teiginių Mokytojų saviveiksmingumo skalė (angl. TSES, Schwarzer et al., 1999). Mokyklos aplinkos veiksniams, galintiems paveikti mokytojų ketinimus pasilikti ar pasitraukti iš profesinės veiklos, taikytas 35 teiginių klausimynas (Mäkelä, 2014). Statistinė duomenų analizė parodė, kad moterų saviveiksmingumo rodikliai buvo statistiškai reikšmingai didesni negu vyrų, o pagal amžiaus, darbo stažo grupes bei ketinimus pasitraukti / pasilikti jie reikšmingai nesiskyrė. Mažesnio saviveiksmingumo mokytojų svarbiausi veiksniai, kurie turėtų įtakos priimant sprendimą pasitraukti iš mokytojo profesinės veiklos, būtų mažas atlyginimas ir per didelis stresas darbe, didesnio saviveikmingumo mokytojų – atlyginimas ir noras išnaudoti savo žinias ir gebėjimus. Nustatyta, kad svarsčiusiems palikti savo profesinę veiklą mokytojams didelė dalis tirtų veiksnių būtų svarbesni lyginant su niekad tokių ketinimų neturėjusiais mokytojais. Nustatyti aukšti mokytojų saviveiksmingumo rodikliai rodo, kad jie tiki savo kaip mokytojo gebėjimu organizuoti ir atlikti veiklas, kurios reikalingos norint sėkmingai įgyvendinti fizinio ugdymo uždavinius ir tikslus. Tyrimas atskleidė, kad mažesnio saviveiksmingumo mokytojams, taip pat mokytojams, turėjusiems ketinimų nutraukti mokytojo karjerą, daugelis mokyklos aplinkos veiksnių pasitraukti iš mokytojo profesijos buvo reikšmingai svarbesni negu didesnio saviveiksmingumo mokytojams, taip pat tiems, kurie tokių ketinimų niekad neturėjo. Šio tyrimo rezultatai gali būti svarbūs mokyklų administracijų atstovams, gerinant darbo aplinkos kokybę, pasitenkinimą profesine veikla, taip pat ir politikos formuotojams, siekiant moksliniais įrodymais pagrįsti mokytojų išlaikymo profesinėje veikloje strategiją ir politiką.

Fizinis ugdymas mokykloje vaidina svarbų vaidmenį stiprinant jaunimo sveikatą, padeda padidinti fizinio aktyvumo apimtį ir mažinti mokinių kasdienį sėdimą elgesį. Įsitraukimas mokymosi procese yra svarbus ir atlieka tarpininkavimo vaidmenį tarp motyvacijos ir akademinių pasiekimų. Įsitraukimas į fizinį ugdymą mokymosi procese apima mokinio aktyvumą, susižavėjimą ir maksimalių pastangų įdėjimą į užduočių atlikimą bei dalyvavimą pamokoje. Šio tyrimo tikslas buvo atskleisti gimnazijos klasių mokinių įsitraukimą į fizinio ugdymo pamokas lyties, amžiaus, sportavimo dažnumo laisvalaikiu aspektu. Tyrime dalyvavo 291 gimnazijos klasių mokinys, iš kurių 96 (33 proc.) buvo vaikinai ir 195 (67 proc.) – merginos. Duomenims rinkti buvo taikyta anoniminė anketinė apklausa, taikyta Įsitraukimo ir nepasitenkinimo pamokoje skalė (angl. Engagement and disaffection in the classroom scale, Skinner et al., 2008; Skinner et al., 2009). Statistinė duomenų analizė parodė, kad gimnazijų klasių mokiniai pasižymi didesniu elgesio negu emociniu įsitraukimu ir didesniu elgesio negu emociniu nepasitenkinimu. Merginos pasižymi aukštesniu elgesio įsitraukimu nei vaikinai. Nustatyta, kad I–II klasės mokiniai yra labiau emociškai įsitraukę į pamoką negu III–IV klasės mokiniai. Niekada laisvalaikiu nesportuojantys mokiniai pasižymi mažesniu elgesio įsitraukimu ir emociniu įsitraukimu, palyginti su sportuojančiaisiais, tai nukreipia į tai, kad mokinių įsitraukimą į fizinio ugdymo pamokas gali skatinti teigiama mokinių patirtis kituose sporto kontekstuose. Tyrimo rezultatai gali padėti geriau suprasti mokinių įsitraukimo ypatumus amžiaus ir lyties aspektu, o žinojimas apie tai, ką mokiniai patiria ir kaip interpretuoja fizinio ugdymo patirtį, gali padėti ieškant įsitraukimą didinančių strategijų fizinio ugdymosi procese.

Nemaža dalis vaikų ir paauglių nesilaiko fizinio aktyvumo rekomendacijų, o sėdimas ir neaktyvus elgesys tęsiasi nuo vaikystės iki paauglystės ir pilnametystės. Fizinis ugdymas mokykloje dėl savo prieinamumo visiems mokinimas yra ypač reikšmingas ir gali sustiprinti mokinių vidinę motyvaciją ir įsitraukimą į fizinio aktyvumo veiklas. Svarbiais motyvaciniais veiksniais, didinančiais mokinių įsitraukimą į fizinio aktyvumo veiklas, laikomas malonumo patyrimas dalyvaujant fizinio aktyvumo veiklose ir suvokiama sportinė kompetencija. Fizinio ugdymo kontekste ypač pabrėžiama aukšto lygio suvoktos savo kompetencijos svarba, nes kuo mokinys jausis kompetentingesnis fizinio ugdymo srityje, tuo didesnė tikimybė, kad jis labiau norės dalyvauti fizinio ugdymo veiklose. Šio tyrimo tikslas buvo atskleisti 7–10 klasių merginų ir vaikinų patiriamą malonumą dalyvaujant fizinio ugdymo pamokose, suvokiamą sportinę kompetenciją bei nustatyti, kaip tai susiję su fizinio ugdymo pamokos aplinkos kintamaisiais. Tyrime dalyvavo 799 Vilniaus miesto mokyklų 7–10 klasių mokiniai, iš jų 379 (47,4 proc.) vaikinai ir 420 (52,6 proc.) merginų. Duomenys buvo renkami taikant anoniminės anketinės apklausos metodą. Taikyta Suvoktos sportinės kompetencijos skalė (angl. Athletic competence; Self perception profile for adolescents), Suinteresuotumo / Malonumo skalė (angl. Interest/Enjoyment, Intrinsic Motivation Inventory) ir ESE modelio mokinių atsiliepimų apklausos trumpoji versija (angl. ESE Model Student Feedback Survey, short version). Statistinė duomenų analizė parodė, kad vaikinai geriau negu merginos vertino savo sportinę kompetenciją, labiau mėgavosi fizinio ugdymo pamokomis bei aukštesniais balais vertino fizinio ugdymo pamokos aplinkos dimensijas, susijusias ir su mokymu, ir su turiniu, planavimu, vertinimu. Aukštesniųjų klasių mokiniai lyginant su jaunesniais mokiniais geriau vertino savo sportinę kompetenciją bei su turiniu, planavimu, vertinimu susijusią ugdymo(si) aplinkos dimensiją. Nustatyti koreliaciniai ryšiai tarp tirtų kintamųjų parodė, kad merginų imtyje šių rodiklių sąsajos yra stipresnės negu vaikinų imtyje. Tai rodo, kad siekiant didesnio paauglių, ypač merginų, įsitraukimo į fizinį aktyvumą, fizinio ugdymo pamokos aplinka turėtų būti nukreipta į geros psichologinės savijautos užtikrinimą, pozityvių emocijų išgyvenimą, tai didintų mokinių pasitikėjimą savo kompetencija ir stiprintų ketinimus būti fiziškai aktyviems visą gyvenimą.

It was found that every third-fourth physical education teacher self evaluated their health education competence as insufficient. The ability to integrate health education topics into lessons of physical education was evaluated as insufficient significantly more often by representatives from countryside schools compared to those from city schools. Physical education teachers reported difficulties creating healthy surroundings, methodically directing students to harden off, conducting lessons outdoors in winter, working with the students of impaired health, explaining links between exercising and nutrition. Lack of these abilities was more emphasized by countryside teachers, and those who haven’t got higher physical education. Groups of teacher’s health education abilities extracted by the factorial analysis showed that special abilities of the physical education subject and general abilities (communication, collaboration) are less important compared to special health education abilities for successful implementation of health education tasks during the lessons of physical education. The study results suggest that projecting the prevention points of schoolchildren’s health it is important to extend, adjust and implement more single-minded theoretical and practical content of health education for present and coming teachers of physical education.

The purpose of this study is to investigate the influence of an individual health-improving training program on the physical and functional fitness of 1st-year students. The results of the study confirm the positive impact of an individual health-improving training program on the physical and functional fitness of students. Analysis of obtained data proves the need to further larger-scale research in the field of incorporating individual health-improving training programs into the educational process of physical education.