Straipsnis yra trečioji ir paskutinė darbo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ religijos laisvės gynime (1972-1989) dalis. Jame apžvelgiami Kronikoje skelbti kreipimaisi ir jų adresatai, leidinio gavėjų reakcijos, Kronikos įtakos valstybės politikai Bažnyčios atžvilgiu atspindžiai ir jos išlikimas. Kronikoje buvo spausdinami asmeniniai ir kolektyviniai laiškai, pranešimai, prašymai, sveikinimai, padėkos ir protestai, siųsti įvairioms bažnytinėms ir pasaulietinėms institucijoms Lietuvoje, Sovietų Sąjungoje, Vakaruose ir Vatikane. Pati Kronika buvo tarsi nuolatinis, aktyvią reakciją kėlęs kreipimasis į skaitytojus. Po Kronikos atsiradimo valstybė padarė šiek tiek nuolaidų savo politikoje religijos atžvilgiu. Deja, tų nuolaidų priežastis buvo ne antireliginės kovos susilpnėjimas, bet veikiau taktinis manevras, skirtas nuslopinti augantį nepasitenkinimą, nuslėpti ateistinės propagandos stiprėjimą, sustabdyti tikinčiųjų kovą už savo teises ir pakelti Sovietų Sąjungos prestižą. Iki tol ištisus septyniolika metų Kronika trukdė sovietų valdžiai įtikinėti, kad Sovietų Sąjungoje laikomasi Sovietų Konstitucijos garantijų ir Žmogaus teisių deklaracijos nuostatų, kad šioje šalyje egzistuoja religijos laisvė. Priešiškai valdžiai nepavyko sustabdyti Kronikos leidimo. Jos sėkmę lėmė vaisingas redaktorių ir „redakcinės kolegijos“ bendradarbiavimas ir išankstinis veiksmų planavimas. Straipsnio pabaigoje pateikiamos viso trijų dalių darbo bendrosios išvados.

Straipsnis yra antroji darbo Religijos laisvės gynimas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikoje " (1972-1989) dalis. Jame išryškinamos šios pagrindinės „Kronikoje“ nagrinėjamos problemos: sovietinis švietimas, pasauliečių, seminarijos, dvasininkijos, hierarchijos padėtis ir Sovietų Sąjungos katalikų tikėjimo mažumų bei rusų ortodoksų Bažnyčios religinė situacija. „Kronika“ teigė, kad dėl ateistinės indoktrinaci jos sovietinėje ideologizuotoje švietimo sistemoje dauguma mokinių ir studentų nebenusimanė religiniuose reikaluose. Mažuma jų arba tapo ateistais, arba nepa sitenkino vien tik minimaliu religijos praktikavimu ir įsitraukė į platesnę religinę veiklą. „Kronikos“ aprašymai liudija antireliginę pasau liečių priespaudą. Religijos praktikavimas buvo su varžytas; tėvai buvo draudžiami daryti religinę įtaką savo vaikams; stigo kunigų; tikintieji negalėjo nau dotis masinės informacijos priemonėmis, neturėjo religinės spaudos ir stokojo religinės literatūros apskritai. Pagal „Kronikos“ užrašus, pagrindinės proble mos, sukeltos KGB ir Religijų Reikalų Tarybos (CRCA) kišimosi į seminarijos reikalus, buvo apribojimai, primesti seminaristams ir seminarijos darbuotojams, jų verbavimas bendradarbiauti su KGB. Dėl to seminarijoje susidarė nepalankios studijų, darbo ir gyvenimo sąlygos, apribotas seminaristų skaičius, atsirado nepasitikėjimas ir nesutarimas tarp besipriešinančių jų priespaudai irbesitaikstančiųjų. Todėl nutarta įsteigti pogrindinę seminariją. Panašiai kaip ir seminarijoje, tarp dvasininkų atsirado nepasitikėjimas ir nesutarimas tarp besipriešinančiųjų priespaudai ir su ja besitaikstančių kunigų ir tikinčiųjų. Kita vertus, kilo aktyvūs bandymai pakeisti padėtį įsteigiant vadinamąsias „kunigų tarybas“. Bažnytinės hierarchijos veiklos apribojimas, KGB verbavimo spaudimas buvo ypatingai ryškūs ir žalingi. Dauguma dvasininkų ir tikinčiųjų norėjo, kad hierarchija priešintųsi sovietinėms represijoms. Dėl to labai gerbė ištremtus vyskupus V. Sladkevičių ir J. Steponavičių. Viltis, kad valdžia „nepasodintų” sau paklusnių kandidatų į vyskupų postus, padidėjo 1980- ųjų pradžioje. Tačiau tikroji valdžios politika hierarchijos ir Bažnyčios atžvilgiu pasikeitė tik 1988 m. Svarstydama Sovietų Sąjungos katalikų tikėjimo mažumų ir rusų ortodoksų Bažnyčios padėtį, „Kronika“ liudijo apie sovietinės antireliginės priespaudos išplitimą. Be to, ji rodė, kad, nepaisant Sovietinės valstybės Lietuvos Bažnyčiai primestų suvaržymų ir intensyvių bandymų sugriauti ją iš vidaus, Lietuvos katalikų Bažnyčios padėtis buvo palankesnė negu lotynų ir graikų apeigų katalikų Baltarusijoje, Moldvijoje, Latvijoje ir Vakarų Ukrainoje ir rusų ortodoksų Bažnyčios tikinčiųjų padėtis. Pirma, katalikų Bažnyčia Lietuvoje buvo reliatyviai autonomiška bažnytino organizacija su centru Vatikane, t.y. už sovietinės įtakos ribų. Antra, Lietuvos katalikų Bažnyčiai priklausė dauguma Lietuvos gyventojų.