Straipsnyje analizuojamas ilgametės Lietuvos edukologijos universiteto dėstytojos docentės Vitoldos Sofijos Glebuvienės mokslinis pedagoginis palikimas. Straipsnyje išskirtos ir apibendrintos esminės V. S. Glebuvienės mokslinių interesų kryptys – nuo prioritetinio dėmesio ankstyvajai vaiko kalbos raidai iki sisteminio dėmesio vaiko komunikavimo kompetencijai visuminio ugdymo(si) bei pedagogų rengimo kontekste. V. S. Glebuvienės darbų mokslinė problematika grindžiama perėjimu nuo mokymo prie sąveikos paradigmos idėjų, išryškintos kai kurios didelę išliekamąją vertę turinčios mokslinės įžvalgos.

M. Lukšienė kalbėdama apie veiksnius, kurie lemia švietimo reformos Lietuvoje sėkmingą įgyvendinimą, svarbią vietą šiame procese skyrė pedagogui, nes jo rankose yra jaunoji karta, kuri „gali pastatyti mūsų laisvės pastatą“. Tad reformuotai švietimo institucijai reikalingas naujai parengtas pedagogas, kuris vadovaujasi bendražmogiškomis dorinėmis nuostatomis, turi gilių pagrindinių gyvenimo sričių ir specialybės žinių, suvokia jas siejančius procesus ir tendencijas, geba racionaliai jas vertinti, prognozuoti ir jungti šias žinias su patirtimi. Pasaulinė mokytojų rengimo patirtis rodo, kad mentorystė yra vienas iš efektyviausių būdų parengti profesionalius jaunus pedagogus. Taip sudaromos palankios sąlygos derinti teorines žinias ir praktinę veiklą naudojant gilų kritinį pedagoginį mąstymą. Mentorius – tai patyręs pedagogas, padedantis profesiškai tobulėti praktiką atliekančiam studentui, gebantis sudaryti tinkamas sąlygas pedagoginei praktikai, padėti studentui įgyvendinti praktikos programą, reflektuoti įgytą patyrimą. Straipsnyje apibūdinama ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogo mentoriaus profesinės praktikos organizavimo ir praktikos refleksijos kompetencijos svarba, patyrusių pedagogų nuomone, ir šios kompetencijos raiška pedagoginės praktikos metu, studentų požiūriu.