Straipsnyje akcentuojami lingvistiniai folkloro prozos tekstų analizės aspektai, kurie 19-20 amžiuje tampa sudedamąja mokslinės paradigmos dalimi. Autorius tyrinėja fol klorinę medžiagą, pradedant 19 amžiumi, kai folkloro tekstai per kalbą išreiškė dviejų tautų unikalų identitetą, nes tuo metu baltarusių ir slovakų etninės kalbos neturėjo ofi cialių rašytinių formų. Straipsnyje atskleidžiami ir interpretuojami baltarusių ir slovakų skirtumai, sąryšis ir paralelės per jų požiūrį į folklorinę prozą, jos fiksavimą šaltiniuose, redagavimą ir publikavimą. Taip pat atskleidžiami chronologiniai ir sociolingvistiniai slovakų ir baltarusių folkloro aprašymo skirtumai (tekstus tyrinėjo slovakų ir baltarusių folkloristai ľ. štúr, P. Dobšinský, J. Czaczot, E. Ramanau). Šių tautų sąryšis pasireiškia per įvairių folkloro sferų konkurenciją formuojant abiejų tautų literatūrinę kalbą. Paralelės matomos folkloro tekstų sudaryme, taip pat šnekamosiose ir vertinamosiose baltarusių ir slovakų literatūrinių kalbų formose