Pasikartojančių leksinių samplaikų vartojimo svarbą pripažįsta dauguma lingvodidaktinių leksikos tyrimų (Granger ir Paquot, 2008). Kolokacijos – tai leksikos sritis, kurią sunku išmokti negimtakalbiui kalbėtojui. Šio tipo leksinės samplaikos yra dvinarės, pusiau sustabarėjusios, su nusistovėjusia vartosena. Kolokacijų reikšmė dažnai būna skaidri vartotojams, bet mokiniams sunku parinkti tinkamas leksemas. Straipsnyje siekiama patikrinti šio teiginio relevantiškumą, palyginti prancūzų kalbos ir mokinių tekstynus bei apibrėžti leksinių samplaikų dėsningumus B1 lygio prancūzų kalbos kaip K2 besimokančių lietuvių tarpukalbėje. Tekstyno analizė parodė, kad šio lygio mokinių kalboje daiktavardinių kolokacijų su būdvardžiu skaičius yra didesnis už veiksmažodinių. Tačiau analizuojamo tekstyno bendras kolokacijų skaičius yra gan sąlyginis. Tekstynas taip pat parodė žodžių samplaikos sintaksinį ir leksinį ribotumą, kad kolokacijos ne visada atitinka standartinės prancūzų kalbos žodžių junginius. Besimokantieji renkasi dažnai kalboje pasikartojančius laisvus žodžių junginius. Interferencijos ir hibridizacijos procesai gali būti laikomi esmine kolokacijų kontaminacija tiek leksiniu, tiek sintaksiniu lygmenimis. Gauti duomenys leidžia konstatuoti, kad besimokantiesiems trūksta kompetencijų vartojant kolokacijas. Tyrimo rezultatai taip pat rodo, kad kolokacinių konstrukcijų analizė atskleidžia kalbėtojų kompetencijų ir atlikties santykį.

L’acquisition de la compétence lexicale est complexe, dans la mesure où il ne suffit pas pour les apprenants de distinguer la forme et la signification d’un élément lexical pour savoir comment l’intégrer correctement dans le contexte langagier. Cette compétence suppose de comprendre les propriétés de combinatoire lexicale et grammaticale. L’analyse de la production écrite des apprenants lituaniens en FLE, qui est réalisée à partir du corpus annoté, se focalise sur l’apposition. Elle se réfère à un nom auquel elle apporte un complément d'information sur une qualité ou nature. Le choix de l’apposition en tant qu’objet d’étude tient au fait qu’elle se distingue par son emploi particulier dans la langue française au titre de l’expansion du nom et permet de comparer son utilisation par les apprenants à celle des natifs. Son emploi dans la langue des apprenants du niveau analysé n’est pas très fréquent, dont la question se pose de quelle manière les apprenants lituaniens transmettent l’information sans apposition. Nous nous fixons comme tâche, sans prétendre à l’exhaustivité, de faire le point sur les différents emplois des appositions, leurs particularités et correspondances à l’emploi des natifs dans les productions écrites des apprenants du français comme langue étrangère. L’apposition, en tant que constituant du SN est ainsi analysée du point de vue syntaxique, en prenant en compte les constructions correctes, erronées ou incertaines. Les écrits des élèves nous ont permis d’orienter les réflexions didactiques en direction de l’emploi général des appositions dans le corpus d’apprenants et relever la construction typique et propre à l’interlangue.

Pavienių žodžių dažniniai sąrašai informacijos apie mokinių leksinę-gramatinę kompetenciją pateikia nedaug dėl to, kad žodžiai kalboje nėra vartojami izoliuotai. Norint tirti mokinių gebėjimą juos jungti, prasmingiau yra analizuoti keliažodžius junginius. Tyrimui buvo pasirinktas daiktavardinis junginys kaip vienas iš pagrindinių sakinio elementų, jo analizė leidžia paaiškinti tam tikrus mokinių kalbos ypatumus. Remiantis empiriniais mokinių tekstyno, sudaryto iš baigiamojo prancūzų kaip užsienio kalbos egzamino rašto darbų, duomenimis, bandoma nustatyti vyraujančius struktūrinius daiktavardinių junginių tipus bei jų ypatumus ir įvertinti jų įtaką gramatinės kompetencijos formavimui. Duomenų tyrimas, kaip minėta, iš esmės yra nukreiptas į daiktavardinį junginį kaip lingvistinės kompetencijos formavimą, tačiau tekstynas suteikia galimybę tirti visus lingvistinius faktus (leksinius, morfosintaksinius). Besimokančiųjų prancūzų kalbos lietuvių tarpukalbė iki šiol mažai tyrinėta. Pirminė tekstyno analizė parodė, kad mokiniai vartoja gana daug panašių žodžių junginių. Jų pasikartojimą lemia mokinių kalbiniai gebėjimai, kurie dar nėra aukšto lygio. Siekdami kuo taisyklingiau rašyti, mokiniai savo sakinius dažnai pradeda vienodomis, gerai išmoktomis konstrukcijomis. Vis dėlto, net dažnai vartodami kai kurias frazes, mokiniai daro tam tikrų vartosenos klaidų. Nukrypimai nuo taisyklingos vartosenos aiškintini gimtosios kalbos ir anglų kalbos įtaka. Neryškus daiktavardinio junginio gramatinis apibrėžtumas lietuvių kalboje daro įtaką daiktavardinio junginio apibrėžtumui prancūzų kalboje, dažnai painiojami, praleidžiami specialūs rodikliai. Daiktavardinių junginių tyrimas atskleidžia bendrąsias leksinių-gramatinių konstrukcijų vartojimo tendencijas mokinių kalbos tekstynuose, apskritai daiktavardinių junginių tyrimas suteikia vertingų įžvalgų tolesnėms tyrimo kryptims.