Gyvenimas tarp kelių kultūrų tampa mūsų kasdienybės iššūkiu darbe ir privačiame gyvenime. Būdingas dabartinių visuomenių bruožas yra tarpkultūrinis dialogas, kurio metu žmonės demonstruoja ne tik lingvistinę kompetenciją, bet ir tai, kaip suvokti savo ir kitą kultūrą, jų panašumus ir skirtumus, koks yra kalbančiojo santykis su skirtybėmis kitokia tapatybe. Tai sudaro sąlygas įsigalėti tokiai svetimų kalbų mokymo/-si praktikai ir nuostatoms, kai dėmesio centre tampa ne tik besimokančiųjų kalbinių ir komunikacinių gebėjimų lavinimas, bet ir kultūrinės ir tarpkultūrinės savivokos ugdymas. Šiame straipsnyje nagrinėjama tarpkultūrinės kompetencijos sąvoka, jos sudedamosios dalys ir pragmatinės kultūros diskurso įtraukimo į užsienio kalbos kursą priežastys. Tyrimas parodė, kad kultūrinis diskursas nėra pilnai išnaudojamas užsienio kalbos mokyme/-si. Tyrimas leidžia daryti išvadą, kad nepaisant tam tikrų sunkumų (mokytojo tarpkultūrinė patirtis gali būti gana ribota, kultūros pažinimas nėra studijų objektas ir t.t.) tiek dėstytojai, tiek ir studentai pripažįsta kultūrinio diskurso naudą mokantis užsienio kalbos ir siekiant pažinti ir perprasti kultūrinius reiškinius. Dėstytojui tenka atsakomybė, kaip integruoti abiejų šalių socio-kultūrinį diskursą per kalbos mokymą/-si ir tokiu būdu supažindinti su socialinio-kultūrinio gyvenimo kontekstų įvairove.