Amžiną žmogaus svajonę – gyventi ramioje, sveikoje ir gražioje žemėje – bene geriausiai įkūnija olimpinis sąjūdis. Derindamas sportą su kultūra ir išsilavinimu, olimpizmas siekia kurti gyvenimo būdą, pagrįstą išsilavinimo verte ir pagarba universaliems moralės principams. Būdamas neatskiriama visuomenės dalis olimpinis sąjūdis taip pat susirūpino ir aplinka ir tapo pasaulinės reikšmės socialine jėga. Surengta sesija „Olimpinio sąjūdžio Darbotvarkė 21“ – dar vienas žingsnis link Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) pozicijų aplinkos tema stiprinimo. 2007 m. UNEP paskelbė Tarptautinį olimpinį komitetą „Žemė 2007“ čempionu – tai jau padarytų darbų aplinkosaugos srityje pripažinimas. Nemažą indėlį sprendžiant šias problemas įnešė ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) programa „Sportas ir aplinka“. Dabar visi laukiame 2008 m. olimpinių žaidynių, kurių devizas: „Vienas pasaulis, viena svajonė“. Tokie renginiai turi tapti pavyzdžiais, ir ne tik įprasminančiais sportinę veiklą, bet taip pat įnešančiais indėlį į aplinkosaugos sritį. Tikslas aiškus: darnios ir sveikos aplinkos užtikrinimas ir žmonijos skatinimas gerinti savo gyvenimo kokybę. Aplinkosauginės sporto vertybės suprantamos labai plačiai, jos apima tinkamas sportavimo sąlygas vietiniu lygiu, sutelkiant dėmesį į socialinius ypatumus ir skatinant žmonių kaimynystės principo suvokimą. TOK, Pekino olimpinių žaidynių organizacinis komitetas ir miesto savivaldybė surengė daug aplinkosauginę veiklą ir socialinę raidą skatinančių renginių, tarp jų buvo ir VII pasaulinė konferencija „Sportas ir aplinka“. Olimpinio sąjūdžio partneriai žaidynėmis Pekine pasinaudoja kaip galimybe pristatyti visuomenei daug aplinkai palankių produktų ir technologijų. Organizacinis komitetas ir vietinė valdžia gali sėkmingiau atkreipti vienos penktosios pasaulio gyventojų dalies dėmesį į šias problemas kalbėdami apie sportą kaip švietimo priemonę siekiant užtikrinti ilgalaikį aplinkosauginį poveikį. Todėl sporto ir aplinkos sąsajų problemos turėtų rasti deramą vietą ne tik tarpdalykiniame ugdyme, bet ir olimpiniame švietime, kad išvengtume žmogaus kolizijų su gamta.

Straipsnyje apžvelgiama Vankuveryje (Kanada) vykusios VIII pasaulinės konferencijos „Sportas ir aplinka“, kurios devizas „Naujovės ir įkvėpimas: sporto galios panaudojimas permainoms“, nutarimai ir pagrindinės mintys, Tarptautinio olimpinio komiteto komisijos „Sportas ir aplinka“ per 14 darbo metų nuveikti darbai ir numatomos gairės ateičiai. Konferenciją organizavo Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) kartu su Jungtinių Tautų Aplinkos programa (UNEP) ir Vankuverio 2010 žiemos olimpinių ir parolimpinių žaidynių organizaciniu komitetu (VANOC). Joje dalyvavo TOK, Tarptautinio parolimpinio komiteto, UNEP vadovai ir atsakingi darbuotojai, nacionalinių olimpinių komitetų (NOK), tarptautinių sporto federacijų, olimpinių žaidynių sostinių, miestų kandidatų, pretenduojančių surengti olimpines žaidynes ateityje, sporto ir rekreacijos organizacijų, aplinkosaugos, mokslo, turizmo, tarptautinių medicinos institucijų, olimpinio sąjūdžio organizacijų ir jų partnerių, olimpinio sąjūdžio rėmėjų vadovai ir atstovai, 128 žurnalistai – iš viso 688 dalyviai iš 93 šalių. Išklausyti 67 pranešimai. Dalyviai diskutavo, kaip sportas gali prisidėti prie aplinkos naujovių, kad sukurtų ilgalaikę ekonominę ir socialinę naudą. Vienas iš konferencijos akcentų – aplinkosaugos pažanga esant nepastoviai ekonominei padėčiai. Akcentuota, kad dramatiškas pasaulinės ekonomikos nuosmukis paveikė visus pasaulio regionus. Rūpestis dėl ekonomikos pagyvinimo dominuoja tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuose: diskusijų objektu tampa „žaliojo“ veiksnio kaip dalinio sprendimo vaidmuo. Kokią įtaka daro globalinio ekonominio peizažo kaita už „žaliuosius“ principus pasisakančiam verslui? Ar „žaliosios“ technologijos ir paslaugos išlaikys planetą ir gerovę, ar ekonominis nuosmukis aplinkai sukels dar didesnius pavojus, tokius kaip klimato pokyčiai, geriamo vandens problema ir kt.?

Mūsų tyrimo tikslas buvo nustatyti studentų gyvenimo kokybę universiteto aplinkoje remiantis subjektyvios gerovės suvokimu fiziniu, psichologiniu, socialiniu ir dvasiniu lygmenimis. Gyvenimo kokybė (GK) – tai individualus savo paskirties gyvenime vertinimas kultūros ir vertybių sistemos, kurioje individas gyvena, požiūriu, susijęs su jo tikslais, viltimis, standartais ir interesais. Tai plati koncepcija, kompleksiškai veikiama asmens fizinės sveikatos ir psichologinės būklės, nepriklausomybės laipsnio, socialinių ryšių ir ryšių su aplinka. Suformuluotas GK apibrėžimas: GK yra įvairiapusis kiekvieno žmogaus esamų gyvenimo aplinkybių įvertinimas kultūros, kuriai jis priklauso, ir jo vertybių sistemos požiūriu. GK – tai pirmiausia subjektyvus gerovės suvokimas, apimantis fizinį, psichologinį, socialinį ir dvasinį lygmenis. Kai kada objektyvūs duomenys gali papildyti ar pakeisti GK įvertinimą (tuo atveju, jei individas nesugeba atlikti savianalizės). Klausimyne pateikiami klausimai suskirstyti į grupes pagal šešias gyvenimo sritis, apimančias 24 gyvenimo ypatumus: fizinė (skausmas ir diskomfortas, energija ir nuovargis, miegas ir poilsis), psichologinė (teigiami pojūčiai, mąstymas, mokymasis, atmintis ir dėmesio sutelkimas, savos vertės suvokimas, išvaizda, neigiami pojūčiai), nepriklausomybės laipsnis (judrumas, kasdieniai darbai, priklausomybė nuo vaistų ar gydymo procedūrų, gebėjimas dirbti), socialiniai santykiai (asmeniniai santykiai, praktinė socialinė parama, lytinis aktyvumas), aplinka (fizinė sauga ir saugumas, namų aplinka, finansiniai ištekliai, sveikata ir socialinė priežiūra: prieinamumas ir kokybė, galimybė įgyti informacijos ir įgūdžių, dalyvavimas laisvalaikio ir poilsio renginiuose, išorinė fizinė aplinka, transportas), dvasingumas (religija) ir įsitikinimai.