Analizuojant mokslinę literatūrą, pastebimas 4-5 dešimtmetyje egzistavęs požiūris, kad žaidimai naudojami tik mokant ikimokyklinio amžiaus vaikus. Šeštajame dešimtmetyje mokslininkai ima skirti vis daugiau dėmesio psichologinei ir pedagoginei mokyklinių žaidimų analizei. Teigiama, jog žaidimai palengvina vaiko adaptaciją mokykloje, tarsi sukuriamas jam psichologinis komfortas (3). Vadinasi, didaktiniai žaidimai, įgavę naują prasmę, išlieka mokykliniame gyvenime

Didaktinių žaidimų metodas veiksmingas ir taikytinas pirmiausia pradinėse klasėse mokant matematikos. Dėl to tikslinga, rengiant būsimuosius pradinių klasių mokytojus, daugiau dėmesio skirti didaktinių žaidimų metodo laikymui per matematikos pamokas. Į pradinės matematikos mokymo metodiką, didaktikos seminarus turėtų būti įtrauktas atskiras didaktinių žaidimų metodikos modulis. Tyrimo tikslas – praktiškai patikrinti, ar veiksmingai didaktinių žaidimų metodas taikomas pradinėse klasėse, supažindinti būsimuosius matematikos mokytojus su tam tikrais būdais ir metodais, mokant matematikos pradinėse klasėse. Tyrimo metodai: pedagoginis stebėjimas bandomojo eksperimento metu, studentų veiklos rezultatų analizė. Tyrimas atliktas 1998 m. VPU Matematikos fakultete. Tyrime dalyvavo Matematikos fakulteto antrojo kurso IV ir V grupių studentai ir Vilniaus miesto Jono Basanavičiaus vidurinės mokyklos II a ir II b klasių mokiniai bei mokytojos. Didaktinių žaidimų metodo veiksmingumą labiausiai lemia mokytojo pasirengimas taikyti šį metodą. Todėl rengiant mokytojus vertėtų: didaktinių žaidimų taikymo metodikos modulį įtraukti į didaktikos kursą, skaityti laisvai pasirenkamąjį didaktinių žaidimų ir patraukliųjų užduočių taikymo kursą. Tyrimas parodė, kad didaktinių žaidimų taikymo metodikos kursas būna efektyvus tada, kai derinamas teorinis mokymas, modeliavimas ir praktinis įgytų žinių taikymas. Bandomojo eksperimento metu studentams buvo sudarytos sąlygos praktiškai patirti didaktinių žaidimų taikymo privalumus ir trūkumus, patiems juos išbandyti bei suorganizuoti pradinėse klasėse, kitaip tariant, būsimieji mokytojai praktiškai mokėsi taikyti įgūdžius, įgytus aukštojoje mokykloje

Mokyklose dažnai laikomasi nuostatos, kad skaičiavimo praktika ir pratybos – matematikos mokymo esmė. Vis dėlto ir mokslininkai, ir matematikos mokytojai pastebi, kad mokinius būtina supažindinti ir su jų gyvenime svarbiomis matematikos problemomis, padedančiomis konkrečiais būdais spręsti realius uždavinius. Straipsnio tyrimo objektu pasirinktas mokymosi būdų ir metodų taikymas per matematikos pamokas. Tyrimo tikslas – panagrinėti veiksmingai taikomų aktyvaus mokymosi būdų ir metodų galimybes ugdant matematinį mąstymą bei mokant kritiškai mąstyti. Straipsnyje nagrinėjamos įvairių metodų, skatinančių mokinių aktyvumą, lavinančių kritinį ir kūrybinį mąstymą, taikymo per matematikos pamokas galimybės. Taip pat trumpai aptariami mokymo būdai, minimos rekomenduojamos matematikos temos, kurias dėstant sėkmingai taikomi atskiri metodai. Tyrime taikyti metodai: mokslinės literatūros analizė, pamokų stebėjimas, individualūs pokalbiai. Atliktas tyrimas leidžia teigti, kad, pirma, pagrindine ugdymo tendencija tampa ne atkartojamų žinių gausinimas, o sąlygų sudarymas pačiam mokiniui patirti, išgyventi ir kurti. Antra, norint matematiškai mąstyti, būtina žinoti faktus, įgūdžius ir sąvokas, tokias strategijas bei procesus kaip vaizduotė, simbolika, diskutavimas, hipotezių kūrimas, apibendrinimas, klasifikavimas, interpretavimas. Trečia, matematikos mokytojai turėtų dažniau taikyti bendravimą ir bendradarbiavimą skatinančius mokymosi metodus, mokydami matematikos naudoti tyrimo, problemų sprendimo strategijas, kurios teiktų galimybes mokiniams savarankiškai numatyti mokymosi tikslus.

Straipsnyje analizuojami rizikos faktoriai, turintys įtakos moksleivių mokymosi rezultatams bei pašalinimui iš mokyklos. Pagrindiniai rizikos faktoriai susiję su individualiomis moksleivių asmenybės savybėmis, nepakankamais gebėjimais bei elgesio ypatumais. Sudėtingas mokymo(si) turinys, nepakankama mokytojo kompetencja išaiškinti dėstomą dalyką, pavėluotai suteikta pagalba bei nesutarimai su mokytoju neretai taip pat tampa rizikos faktoriais.

Straipsnyje pristatoma profesinio orien tavimo reikšmė sėkmingai asmens socializacijai, ypatingą dėmesį skiriant tėvų įtakos šiame procese reikšmei. Apžvelgiama šiuo metu veikianti teisinė bazė, reglamentuojanti profesinį orientavimą, šių paslaugų teikimo sąlygas. Taip pat, remiantis tyrimo duomenimis, atskleidžiamas ir nagrinėjamas tėvų požiūris į profesinio orientavimo paslaugas, teikiamas bendrojo lavinimo mokyklose mokiniams bei jų tėvams.

Straipsnyje nagrinėjama namų darbų paskirtis mokinių ir mokytojų požiūriu, sunkumai, su kuriais susiduria mokiniai, namų darbų atlikimo lygis mokinių ir mokytojų požiūriu, mokinių pageidavimai skiriant namų darbus

Straipsnyje nagrinėjamas mokinių požiūris į technologijų pasirinkimo galimybes bendrojo lavinimo mokykloje. Aptariama, kokia technologinio ugdymo pasiūla ir kokybė, pagrindinę ir vidurinę ugdymo programą įgyvendinančiose mokyklose, kuriose mokoma pagal pagilinto technologinio ugdymo programą. Analizuojamos mokinių galimybės rinktis technologinę programą mokyklose. Nustatyta, kad mokymąsi bendrojo lavinimo mokykloje reglamentuojantys valstybiniai dokumentai teoriškai orientuoja į mokiniams lanksčią technologinio mokymosi pasirinkimo galimybę, tačiau praktiškai konkrečiose mokyklose tai ne visada realizuojama. Dauguma mokinių nežino, ar gali pasirinkti mokytis technologijų pagal savo poreikį. Paaiškėjo, kad mokiniai teigiamai vertina technologinio profilio mokymosi galimybes.

Straipsnyje aptariamos pagrindinės nesėkmingo mokymosi priežastys: motyvuotos, nukreiptos į tikslą veiklos stoka, netinkama mokytojo ir mokinių tarpusavio sąveika, vaiko gabumai ir mokymosi negalios

Tyrimo tikslas - panagrinėti socialinių pedagogų veiklos, dirbant su vaikais, patyrusiais mokymosi nesėkmes, prielaidas.

Vaikui, patyrusiam mokymosi nesėkmes, svarbi ne tik dalykinė, bet ir socialinė pedagoginė pagalba. Mokslinės literatūros analizė rodo, kad sociopedagoginė pagalba —kompleksinė pagalba, kurios veiksmingumą galima apibrėžti kaip pedagogų pastangas pastebėti mokinių mokymosi nesėkmes ir padėti jiems įveikti mokymosi sunkumus.

Tyrimo rezultatų analizė leidžia daryti išvadą, kad dažniausiai nesėkmingą mokymąsi lemia bendri mokymosi sunkumai, per didelės namų darbų apimtys ir moksleivių dėmesio koncentracijos stoka. Įvertinant tai, kad Lietuvoje didėja nesėkmingai besimokančių mokinių skaičius, būtina rekomenduoti plėtoti pedagoginės ir psichologinės pagalbos prieinamumą, veiksmingumą ir kokybę. Tyrimu nustatyta, kad mokymosi sunkumus mokykloje dažniausiai padeda įveikti klasės auklėtojas, o kitų pagalba mokiniams yra mažiau prieinama ar priimtina. Remiantis atliktu tyrimu, teigiama, kad į pagalbos organizavimo procesą turi įsijungti visas mokytojų kolektyvas: psichologai, socialiniai pedagogai, dalykų mokytojai ir klasės auklėtojas.