Buvo ištirta Šiaulių miesto moksleivių sportinių traumų ir nelaimingų atsitikimų genezė ir paplitimas per kūno kultūros pamokas ir pratybas. Nustatytas jų dažnis pagal susižalojimų tipus atskirose klasėse, atskiromis savaitės dienomis ir per dieną. Išanalizuotos traumų priežastys

Šio tyrimo tikslas – ištirti treniravimo metodikų poveikį jaunųjų orientacininkų trasos įveikimo rezultatui, judėjimo intensyvumui ir tolygumui. Pedagoginiame eksperimente dalyvavo keturiolika 12–14 metų berniukų, vienodo sportinio meistriškumo jaunųjų orientacininkų. Buvo sudarytos eksperimentinė (n=7) ir kontrolinė (n=7) grupės. Eksperimentas truko šešias savaites. Abiem grupėms orientavimosi pratybos buvo vykdomos tris kartus per savaitę (po 1–1,5 h). Eksperimentinės grupės orientacininkai du kartus per savaitę per pagrindinę pratybų dalį (apie 30 min) bėgdavo orientavimosi trasą naudodami modifikuotus žemėlapius ir vieną kartą įveikdavo orientavimosi trasą nurodyta kryptimi naudodami standartinius vietovės žemėlapius. Kontrolinės grupės orientacininkai tris kartus per savaitę per pagrindinę pratybų dalį (apie 20 min) bėgdavo tomis pačiomis orientavimosi trasomis, bet naudodami standartinius vietovės žemėlapius. Prieš eksperimentą ir po jo, kontrolinių pratybų metu, tiriamieji įveikė orientavimosi trasą (jos ilgis oro linija 1,41 km, kontrolinių punktų skaičius – 5) nurodyta kryptimi toje pačioje vietovėje, bet esant skirtingam kontrolinių punktų išdėstymui. Buvo registruojami šie individualūs tiriamųjų rodikliai: vidutinis judėjimo trasoje greitis, vidutinis santykinis širdies susitraukimų dažnis, širdies susitraukimų dažnio standartinis nuokrypis. Nustatyta, kad pratybų naudojant modifikuotus vietovės žemėlapius taikymas neturėjo reikšmingos įtakos 12–14 metų eksperimentinės grupės orientacininkų varžybinės veiklos rodikliams – tiek integraliam – vidutiniam greičiui, tiek pagalbiniams – fizinės veiklos intensyvumui ir tolygumui. Per šešias savaites, tris kartus per savaitę po 20–30 min skiriant orientavimuisi vietovėje, nepriklausomai nuo metodikos smarkiai pagerėjo eksperimentinės ir kontrolinės grupių varþybinės veiklos veiksmingumo parametrai.

Straipsnyje, remiantis teorine kultūrinės atminties samprata, nagrinėjama sporto visuomenės atstovų kultūrinės atminties raiška, analizuojami kokybinio tyrimo rezultatai. Tyrimo problema apibrėžiama probleminiu klausimu: kokius kultūrinės atminties požymius konstruoja ir išryškina Lietuvos sportininkų atsiminimų refleksijos? Šio straipsnio tikslas – išnagrinėti sportininkų atsiminimus apie kūno kultūros ir sporto pokyčių 1990–1992 m. Lietuvoje suvokimą pasitelkus jų patirties kokybinių refleksijų analizę. Tyrimo objektas – kūno kultūros ir sporto istorijos bruožų refleksija sportininkų atsiminimuose. Siekiant įgyvendinti tyrimo tikslą remiamasi mokslo darbais, teikiančiais žinių apie politinius, socialinius ir kultūrinius, etinius sporto ypatumus, sportininkų, trenerių, sporto darbuotojų prisiminimais, spausdinta atsiminimų literatūra, visa tai sudarė kokybinių duomenų analizės vienetus. Tyrime naudoti metodai: mokslinės literatūros, dokumentų ir šaltinių studija ir analizė, naratyvinis tyrimas, kokybinė turinio analizė, apklausa. Atsiminimų kaip sporto atminties tyrimai ir jų analizė parodė, kad refleksijose kūno kultūros ir sporto pokyčiai po 1990 metų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išreikšti kategorijomis „dalyvauti“ „nedalyvauti“, „abejonės“, „problemos“, „politinis aspektas“, „aplinka“, „rėmimas“. Kultūrinės atminties požiūriu vertybinės sporto visuomenės nuostatos, ryškiausiai išreikštos apsisprendime dėl dalyvavimo SSRS rinktinėse, pasireiškusios tokiomis kategorijomis kaip „nedalyvauti“, „dalyvauti“, „abejonės“, siejamos su apsisprendimu ir pasirinkimu dėl mėgstamo darbo, veiklos ir su asmeniniais išgyvenimais. Svarbiausia kategorija yra „nedalyvauti“, susidedanti iš tokių subkategorijų kaip „pilietiškumas“, „patriotizmas“, „valios pastangos“, „moralinės nuostatos“, jų teiginiai nusakomi apsisprendimu atstovauti Lietuvos rinktinėms. Tačiau sportininkams buvo svarbūs ir reikšmingi tolesnės sportinės karjeros motyvai, į kuriuos įeina finansiniai, materialiniai, rezultatų siekimo, meistriškumo palaikymo ypatumai, išryškinti kategorijoje „dalyvauti“. Nemažos dalies sportininkų dvejones dėl tolesnio sportinio gyvenimo prasmės ir tęstinumo galimybių atskleidžia kategorija „abejonės“, jos susijusios su tikslo, sporto rezultatų siekiu, laime ir karjera. Laikotarpio sportinės veiklos ir profesinės karjeros galimybių pokyčius išreiškia profesinė karjera, sportinė karjera, kvalifikacija ir kompetencija, įrodančios siekį ir svarbą realizuoti save ir tobulėti profesine prasme.

Motyvacija sportuoti laisvalaikiu yra reikšmingas sporto mokslo tyrimų objektas, todėl svarbu taikyti patikimas tyrimo priemones jai tirti. Viena tokių priemonių yra Sportavimo motyvų aprašas (Markland, Ingledew, 1997). Sportavimo motyvų aprašas (toliau ir SMA) Lietuvoje taikytas keliuose tyrimuose, tačiau minėti tyrimai apsiribojo specifinėmis populiacijomis, o ir jų imtys buvo nelabai didelės. Sportavimo laisvalaikiu motyvacijos tyrimo priemonės poreikis ir nepakankamo SMA psichometrinio ištirtumo priežastys lėmė šio tyrimo tikslą – psichometriškai įvertinti lietuvišką SMA versiją. SMA vertimo į lietuvių kalbą ir tikslinimo procesas apėmė kelis etapus. Tyrime dalyvavo 1 512 suaugusiųjų (661 vyras ir 851 moteris) iš įvairių Lietuvos sporto, sveikatingumo klubų ar / ir sportuojantys savarankiškai. Tiriamųjų amžius – 18–65 metai, amžiaus vidurkis – 33,06 ± 11,09 metų. Vidutinė sportavimo laisvalaikiu trukmė – 6 ± 7 metai. Skalių patikimumas nustatytas remiantis: 1) vidinės darnos Kronbacho alfa (angl. Cronbach α) koeficientu; 2) teiginio koreliacijos su skale koeficientu (ITC, angl. Item-total Correlation) ir 3) Kronbacho alfa koeficientu eliminavus teiginį (α e.t.). Tiesiniai statistiniai ryšiai tarp kintamųjų nustatyti taikant Spirmeno (angl. Spearman) koreliacijos koeficientą. Kronbacho alfa koeficiento reikšmės skalėse varijavo nuo 0,68 iki 0,90, vidurkis – 0,81. Atskirų teiginių koreliacijos su subskalėmis koeficiento minimali reikšmė varijavo nuo 0,43 iki 0,70, o maksimali – nuo 0,54 iki 0,80. Kronbacho alfa eliminavus teiginį testas parodė, kad eliminavus bet kurį teiginį iš subskalės Kronbacho alfa koeficiento reikšmės reikšmingai nepadidėtų. Kronbacho alfa koeficiento reikšmės yra labai artimos originaliai Sporto motyvacijos aprašo versijai. Lietuviško Sportavimo motyvacijos aprašo tirti psichometriniai parametrai yra pakankamai geri. Kronbacho alfa koeficiento reikšmės yra labai artimos originaliai Sportavimo motyvacijos aprašo versijai. Aprašas tinkamas matuoti ir vertinti sportuojančių suaugusiųjų motyvacijos raišką laisvalaikio sporto ir fizinio aktyvumo kontekstuose.

Motyvacija sportui – reikšmingas sporto mokslo tyrimų objektas, todėl svarbu taikyti patikimas tyrimo priemones jai tirti. Viena tokių priemonių yra Sporto motyvacijos skalė (Pelletier et al., 1995). Sporto motyvacijos skalė Lietuvos kontekste taikyta disertaciniame tyrime, matuojant orientavimosi sporto ir sportinio turizmo būrelius lankančių paauglių motyvaciją sportui. Vėliau ši skalės versija Lietuvoje taikyta keliuose tyrimuose. Pažymėtina, kad visi Lietuvos sportuojančių vaikų ir paauglių populiacijose atlikti tyrimai apsiribojo vienos dviejų sporto šakų jaunaisiais sportininkais, o ir imtys buvo nelabai didelės. Motyvacijos sportui tyrimo priemonės poreikis ir nepakankamo Sporto motyvacijos skalės psichometrinio ištirtumo priežastys lėmė šio tyrimo tikslą – psichometriškai įvertinti lietuvišką Sporto motyvacijos skalės versiją.

Jaunųjų sportininkų motyvacija matuota Sporto motyvacijos skale (Pelletier et al., 1995). Sporto motyvacijos skalės vertimo į lietuvių kalbą ir tikslinimo procesas apėmė kelis etapus. Tyrime dalyvavo 688 jaunieji sportininkai (463 vaikinai ir 225 merginos) iš įvairių Lietuvos sporto mokyklų ar kitų neformaliojo švietimo įstaigų. Tiriamųjų amžius – 14–18 metų, amžiaus vidurkis – 15,61 ± 1,97 metų. Vidutinė sporto būrelių lankymo trukmė – 4,74 ± 2,88 metų. Poskalių patikimumas ir vidinė darna nustatyti remiantis: 1) Kronbacho alfa (angl. Cronbach α) koeficientu; 2) teiginio koreliacijos su poskale koeficientu ITC (angl. Item-total Correlation) ir 3) Kronbacho alfa koeficientu, eliminavus teiginį (α e.t.). Tiesiniai statistiniai ryšiai tarp kintamųjų nustatyti taikant Spirmeno (angl. Spearman) koreliacijos koeficientą.

Kronbacho alfa koeficiento reikšmės varijavo nuo 0,65 iki 0,80, vidurkis – 0,72. Atskirų teiginių koreliacijos su poskalėmis koeficiento minimali reikšmė varijavo nuo 0,36 iki 0,57, o maksimali – nuo 0,52 iki 0,66. Kronbacho alfa, eliminavus teiginį, testas parodė, kad eliminavus bet kurį teiginį iš poskalės Kronbacho alfa koeficiento reikšmės nepadidėtų. Kronbacho alfa koeficiento reikšmės yra labai artimos originaliai Sporto motyvacijos skalės versijai. L. G. Pelletiero ir kitų autorių (1995) tyrime Kronbacho alfa koeficientas varijavo nuo 0,63 iki 0,80, o vidurkis sudarė – 0,75. Pagrindinis šio tyrimo privalumus yra tas, kad buvo sukurta ir psichometriškai įvertinta lietuviška Sporto motyvacijos skalė. Tyrimas Lietuvos sporto mokslo kontekstui ypač aktualus tuo, kad tai pirmasis sporto motyvacijos klausimynas, grindžiamas apsisprendimo teorija. Lietuviškos Sporto motyvacijos skalės psichometriniai parametrai yra pakankamai geri, todėl skalė tinkama matuoti ir vertinti jaunųjų (14–18 metų) sportininkų motyvacijos raišką apsisprendimo teorijos kontekste.