Walteris Benjaminas, kaip visi žino, įrodinėjo, kad XX a. plačioji visuomenė neišvengiamai koreliuos su neseniai politizuotu menu. Tačiau nuo tada, kai buvo parašytas Benjamino straipsnis, pasaulis smarkiai pakito, kaip mažiau nei po dešimtmečio jau įvertino Theodoras Adorno ir Maxas Horkheimeris. Šiame straipsnyje siekiama išnagrinėti, kaip Frankfurto mokyklos estetika, nors dažnai tebepasitelkiama, neteko dalies tiesioginio aktualumo. Septintojo dešimtmečio isteblišmentui priešiškas tarpsnis, pastiprintas ryškaus ironijos pomėgio, aurą ir eksponavimą pavertė nemadingomis vertybėmis, tačiau, kita vertus, kainų kilimas meno rinkoje ir skaitmeninimas parodė, kad Frank furto mokyklos argumentai tampa vis aktualesni. Remiantis Golsdworthy ir Kentridge‘o pavyzdžiais, straipsnyje įrodinėjama, kad sąmoningas menininkų abiejų terpių (auros ir eksponavimo) kontrolės ir recepcijos silpninimas išstumia atgyvenusias, Benjamino patvirtintas religines reakcijas, vietoj jų reikalaujant didesnių intelektinių pastan gų iš žiūrovų, kurių kaip plačiosios publikos tapatybė neseniai tapo komplikuota.