Sąveika su paveldo objektais, vaizduojančiais perėjimą iš praeities į dabartį, yra istorinių miestų gyventojų kasdienio gyvenimo dalis. Tačiau nors paveldas yra kultūros vertybė, jis taip pat yra socialinių ir politinių sąlygų, susijusių su paveldo objektų atranka, apsauga ir tvarkymu, rezultatas. Po Antrojo pasaulinio karo įvairios Europos šalys sukūrė skirtingus požiūrius į savo miestų, kurie buvo smarkiai sugriauti dėl oro antskrydžių, atstatymo procesą. Kai kurie laikėsi strategijos statyti modernų miestą nuo nulio, kiti nusprendė rekonstruoti ankstesnes struktūras, gyvavusias iki miestų sugriovimo. Be to, yra pavyzdžių, kai valdžios institucijos pasirenka tai, ką norėjo prisiminti ir pastatyti. Analizuojant šias strategijas šių dienų sąlygomis, kyla klausimas, kaip šie skirtingi požiūriai paveikė šių miestų vertinimą šiuolaikiniame pasaulyje, dėl jų suvokimo autentiškumo ir vientisumo, turint omenyje tai, kad suvokimas gali skirtis atsižvelgiant į klausimus, susijusius su paveldo objektais. Daugeliu atvejų, nors ekspertai akcentuoja aplinkos apsaugą ir saugo istorinių objektų autentiškumą, plačiajai visuomenei vizualinis vientisumas ir pokyčių įtaka kasdieniam gyvenimui gali būti svarbesnė, o tai nustato autentiškumo socialinę vertę. Todėl šiuo darbu siekiama parodyti galimą etinių ir estetinių požiūrių į restauravimą ir rekonstrukciją įvairovę autentiškumo ir vientisumo požiūriu, lyginant tris skirtingų Europos vietų miestus, esančius panašioje demografijoje. Šiame tyrime atrinkti miestai – Koventris (Jungtinė Karalystė), Dresdenas (Vokietija) ir Gdanskas (Lenkija), kurie buvo nukentėję Antrojo pasaulinio karo oro antskrydžių metu ir įgyvendino skirtingus miestų atstatymo būdus po karo.