Straipsnio tyrimo objektas – XX a. britų filosofo Johno McTaggarto laiko suvokimo koncepcija. Anot filosofo, laikas neegzistuoja kaip būtis, jis tėra sąmonės iliuzija. Žmogus suvokia laiką dvejopai: kaip santykį praeitis / dabartis / ateitis (vadinamoji „A-seka“) arba kaip santykį anksčiau / vėliau (vadinamoji „B-seka“). Tačiau laikas negali būti suvokiamas betarpiškai. Pažinti laiką įmanoma tik padedant tarpininkui, t. y. tik per kalbą. Straipsnyje keliama hipotezė, kad laiko suvokimas kaip A-seka ir B-seka neatitinka žmogaus laiko suvokimo, užkoduoto kalboje. Remiantis laiko prieveiksmių analize, nustatyta, kad laikas suvokiamas ne vien kaip A-seka ir B-seka. Straipsnyje daroma išvada, kad duratyvinių bei iteratyvinių laiko prieveiksmių semantikoje užkoduota patirtis, pagal kurią laikui būdingas cikliškumas, nepabaigiamumas, o taip pat grįžtamumas į pradinį atskaitos tašką.