Straipsnyje analizuojama vaikų fizinio rengimo mokyklai sampratos raida ir jai darantys įtaką veiksniai, atskleidžiama šios mokslinės problemos svarba, išryškinami vaikų adaptacijos sunkumai, sveikatos, fizinio aktyvumo pokyčiai jiems pradėjus lankyti mokyklą. Taigi praplečiama vaikų fizinio rengimo mokyklai samprata ir pateikiamos pagrindinės jo sudedamosios dalys.

The research aim was to examine some factors of physical activity in families with 5-6 years-old children and physical education in the kindergarten, and to assess the effectiveness of the created educational project of physical activity stimulation in a family. The following research methods were applied: the project of physical activity stimulation in a family, survey, group conversations with children, descriptive statistics. The project lasted for three months. 278 families with 5-6 years-old children from 17 Klaipėda preschool institutions participated in it. Children participated in physical education classes in the kindergarten twice a week. They learnt different tasks and games during them. The teacher continuously emphasised which tasks and games should be performed at home together with parents. Three pieces of homework were given every week (for 30 min). The homework consisted only of those physical activities, tasks, and games which were performed in physical education classes in the kindergarten; therefore, they were measured, uncomplicated, and realised in such a way that at least one of the parents could definitely perform them together with their child. The research data suggests that the majority of the 5-6 years-olds’ parents, participating in the project of physical activity stimulation in a family, had higher education, a half of them did mental, sitting job, and only a tenth did sport systematically. Parents thought that the majority of their children were physically active, often asked their family members to do sport together, a third of them attended sports and dance clubs. The majority of the parents were positive about children’s physical education in the kindergarten; however, more than four fifths did not assist in organising health and sport events. The majority of the children liked physical education classes during the project of physical activity stimulation in a family, and they willingly told their family members about physical activity content. Family members mostly performed homework tasks together with the child 1-3 times a week, but not systematically. Mother or father mostly did sport together with the child. A child, who is systematically physically trained in a preschool institution, can stimulate his family’s physical activity. Five-six year-old children liked being the organisers of physical activity in their family. During the project the children often asked their family members to perform together the tasks or games, they had learnt in the kindergarten, at home. They were able to reveal clearly to the teacher the situations of physical activity in their family. On the other hand, children are just a go between a teacher and their parents. They are unable to realise all their physical potential by themselves, defeat parents’ unwillingness to do sport together, therefore, close collaboration between teachers and parents is essential. Both preschool teachers and parents should see physical activity as a basic (self)-educational component, model child’s physical activity, create favourable physical and social environment.

Tyrimo tikslas – įvertinti priešmokyklinio amžiaus vaikų šeimų fizinio aktyvumo skatinimo (ŠFAS) programos veiksmingumą ir atskleisti olimpinio ugdymo galimybes Klaipėdos miesto ikimokyklinėse įstaigose. Tyrime naudoti šie metodai: ŠFAS kvazieksperimentas, anketinė tėvų ir pedagogų apklausa, grupiniai pokalbiai su vaikais. Tyrimo duomenų analizei atlikti taikyti turinio analizės (content analysis) ir aprašomosios statistikos metodai. Tris mėnesius trukusiame kvazieksperimente savanoriškai dalyvavo 17 Klaipėdos miesto ikimokyklinių įstaigų pedagogų ir 278 penkerių–šešerių metų vaikų šeimos. Vaikai du kartus per savaitę dalyvavo kūno kultūros pratybose. Per savaitę buvo užduodami trys „namų darbai“ (fiziniai pratimai, užduotys, žaidimai), kuriuos vaikai prašydavo kartu atlikti savo tėvus ar kitus šeimos narius. Į ŠFAS programos turinį buvo integruoti olimpinio ugdymo elementai. Kiekvienoje įstaigoje kvazieksperimento metu vyko šeimos fizinio aktyvumo (FA) skatinimo renginiai, jo pabaigoje – bendra visų dalyvavusių šeimų sveikatingumo šventė ir Klaipėdos miesto 5–6 metų vaikų šeimų olimpiada. Tyrimo rezultatai rodo, kad prieš ŠFAS kvazieksperimentą beveik pusė tėvų dirbo protinį darbą, sistemingai sportavo tik dešimtadalis. Didžioji dauguma vaikų buvo fiziškai aktyvūs, trečdalis lankė sporto arba šokių būrelius ir dažnai prašydavo šeimos narių kartu sportuoti. ŠFAS kvazieksperimento metu dauguma vaikų mėgo kūno kultūros pratybas ir noriai pasakodavo savo šeimos nariams apie jų turinį. Motina arba tėvas kartu su vaiku dažniausiai sportuodavo nesistemingai, tačiau gana dažnai (1–3 kartus per savaitę). Pagrindinė tėvų nesportavimo su vaiku priežastis tiek prieš kvazieksperimentą, tiek jo metu – laiko stoka. Ikimokyklinėje ugdymo įstaigoje sistemingai fiziškai ugdomiems vaikams patiko būti šeimos FA skatintojais. Jie dažnai tėvų prašydavo darželyje išmoktus žaidimus ar pratimus atlikti namie kartu su jais, gebėdavo pedagogui aiškiai atskleisti FA šeimoje situacijas, tačiau ne visada buvo pajėgūs įveikti tėvų nenorą kartu sportuoti namuose. Nors didžioji dauguma tėvų teigiamai įvertino vaikų fizinį ugdymą darželyje, daugiau kaip keturi penktadaliai nepadėjo pedagogams organizuoti sveikatingumo ir sporto renginių. Įgyvendinant ŠFAS kvazieksperimentą pedagogai ir vaikiai gebėjo bendradarbiauti aktyviau negu tėvai. Pedagogų anketinės apklausos rezultatai rodo, kad olimpinio ugdymo elementai gali būti tinkamai integruoti į priešmokyklinio amžiaus vaikų FA ugdymo programas. Svarbūs ikimokyklinėje įstaigoje olimpinį ugdymą skatinantys veiksniai yra pedagogų domėjimasis olimpiniu ugdymu, bendradarbiavimo įgūdžių ir savanoriškos pedagoginės veiklos plėtojimas įstaigoje ir tarpinstituciniu lygmeniu, organizacinės patirties didėjimas, bendros veiklos prasmingumo suvokimas ir patiriamas pasitenkinimas organizuota veikla. Silpnoji ugdymo grandis – nepakankamas tėvų aktyvumas ir bendradarbiavimas, kūno kultūros pedagogų abejonės dėl kitų ikimokyklinės įstaigos pedagogų noro bendradarbiauti, nežinomos ir papildomos veiklos baimė.