Santykiai tarp mokytojų ir tėvų dažnai nepakankamai įvertinami ar naudojami vaiko gerovės kontekste. Dažnai nepastebimos efektyvios raidos, ypač ugdymo, galimybės. Nepaisant temos plėtojimo pedagoginėje literatūroje, praktikoje mažai kas pasikeitė į gerąją pusę. Be to, santykių pobūdis nėra diferencijuojamas pagal vaiko ugdymo etapus arba tikima, kad jie yra esminiai tik iki tam tikro amžiaus, pavyzdžiui, paauglystės, o po to jie nebeegzistuoja. Šis straipsnis aktuali-zuoja santykių diversifikacijos problemą tarp ugdymo institucijų (darželiai, mokyklos) ir namų, atsižvelgiant į vaiko / mokinio raidos etapus, jo poreikius, iškylančias problemas. Tinkamesnis mokytojų, taip pat ir tėvų ugdymas šioje srityje galėtų daryti teigiamą įtaką vaiko veiklai ne tik mokykloje, bet ir už jos ribų.