Straipsnyje analizuojama vyrų ir moterų užuominų sintaksinė struktūra I. Melešo romane ,,Pelkių žmonės“. Analizės tikslas – aprašyti kasdienes užuominas kaip standartinę tarpasmeninės komunikacijos formą tarp skirtingų lyčių atstovų. Dialogo pagrindas – keitimasis replikomis, kurio metu vyksta nuolatinis persijungimas iš klausymo į kalbėjimą. Kadangi kiekvienas iš pokalbio dalyvių tampa tai klausytoju, tai kalbėtoju, todėl pokalbis – tai kalbinės veiklos recepcinis reprodukcinis produktas. Straipsnyje užuominos analizuojamos jų simetriškumo ir asimetriškumo atžvilgiu, priklausomai nuo kalbančiųjų santykio pašnekesio metu. Su tuo susijusi viena iš galimų kalbos vienetų pragmatinio tyrinėjimo krypčių – pokalbio metu naudojamų psichologinio klimato kūrimo būdų suvokimas, strateginių tikslų ir taktinių užduočių išskyrimas.