Straipsnyje, remiantis prof. R. Grigo (1998) socialinės įtampos laukų teorijos idėjomis, socialinės įtampos laukų požiūriu analizuojama pradinio ugdymo kokybės lūkesčių ir besiklostančios mokytojų rengimo realybės situacija.

Metodologiniu aspektu laikomasi visaverčio tautos kultūros evoliucionavimo kriterijaus, kuris pakankamai pagrindžia ir nuostatą, kad strateginiai švietimo politikos sprendimai pozityvios etnosociumo raidos požiūriu turi atitikti visuomenės lūkesčius ir idealus. Pripažįstama, kad tarp ugdymo kokybei keliamų tikslų ir jų įgyvendinimo galimybių visada egzistuoja tam tikri socialinės įtampos laukai. Jie yra priimtini, jeigu neperauga į konfliktines situacijas, stabdančias natūralią raidos pusiausvyrą.

Straipsnyje išryškinamas socialinės įtampos laukas, egzistuojantis tarp pradinio ugdymo kokybės lūkesčių ir pagrindinės jos įgyvendinimo prielaidos - strateginiais sprendimais kuriamos pedagogų rengimo realybės. Teiginiai apie švietimo kokybės lūkesčiams prieštaraujančius strateginius pedagogų rengimo sprendimus yra grindžiami remiantis ir istorine lyginamąja analize.

Straipsnyje nagrinėjamas ilgametės edukologijos mokslininkės, Lietuvos edukologijos universiteto dėstytojos docentės Antaninos Grabauskienės mokslinis pedagoginis palikimas. Aktyviai gyventa ir dirbta sudėtingu nuolatinės ugdymo prioritetų kaitos laikotarpiu, apimančiu sovietinės okupacijos ideologines deformacijas ir nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės švietimo kelio paieškas, su nuostata bet kuriomis sąlygomis išsaugoti pagrindinę ugdymo idėją - ugdyti asmenybę. Daugelis docentės minčių ir šiandien yra aktualios, ypač diskutuojant kompetencijų sampratos klausimais, sprendžiant pedagogų rengimo kaitos problemas.A. Grabauskienės nuomone, svarbios šiandienos ugdymo problemos yra nihilistinis požiūris į klasiką, vertybių ugdymo sunkumai, paties ugdymo sampratos interpretavimo įvairovė. Šias problemas praktikoje sprendžiantį pedagogą mokslininkė suvokia kaip ugdymo sąveikos kūrėją, sektiną pavyzdį ugdytiniams ir ugdymo bendradarbiavimo tarp šeimos ir institucijos iniciatorių.

Straipsnyje gvildenama istorinio raštingumo ugdymo pradinėse klasėse problema. Remiantis užsienio mokslininkų teorinėmis įžvalgomis ir atliktais tyrimais analizuojama, kokius istorinio šaltinio supratimo gebėjimus rekomenduojama ugdyti pradinėse klasėse, aiškinamasi, kokie istorinio šaltinio tyrinėjimo ir supratimo reikalavimai keliami užsienio šalių pradinių klasių mokiniams. Teorinė analizė rodo, jog mokslininkai ragina nuo tiesioginės informacijos radimo pereiti prie gilaus istorinio supratimo ugdymo. Pagrindinis lūkestis, kad istorijos mokymasis įgalintų mokinius mąstyti kritiškai ir mokytis analizuoti giliai, samprotauti vartojant abstrak-čias antrines sąvokas, tokias kaip pokyčiai, reikšmė, įrodymai, priežastys, empatija. Atsižvelgus į Lietuvos pradinio ugdymo specifiką, parengtas istorinio šaltinio supratimo tyrimo klausimynas ir duomenų apdorojimo matrica, išanalizuoti duomenys. Tyrimas atskleidė, jog III–IV klasių mokiniai geba rasti faktus ir duomenis tiesioginėje informacijoje. Tačiau jie nepakankamai geba rasti ir istorinio konteksto apibūdinimui naudoti netiesiogiai išreikštą informaciją. Taip pat jie negeba atskirti šaltinio informacijos patikimumo ir paties šaltinio kaip įrodymo patikimumo. Šiuos trūkumus lemia tai, jog integruotame istorijos kurse pradinėse klasėse samprotavimo gebėjimai nėra sistemingai ugdomi.