Adresato įvardijimas yra viena iš kalbinio etiketo tyrinėjimo sričių. Adresato įvardijimo pasirinkimas yra sąlygojamas pažinties laipsnio, amžius, lyties, socialinių santykių hierar chijos. Nuo to priklauso, kokia mandagumo strategija bus pasirinkta: mandagi, su atstumu, ar familiari, kontaktinė. Mandagūs santykiai paprastai išreiškiami daugiskaita (jūs ir atitin kama veiksmažodžio forma), o artimi, familiarūs santykiai – vienaskaita (tu ir atitinkama veiksmažodžio forma). Grupinis adresatas tradiciškai įvardijimas daugiskaita (jūs). Nustatyta, kad familiariau bendrauja pažįstami abiejų lyčių jauni žmonės – jie nuose kliau taiko familiarią vienaskaitą. Vienaskaitą gali naudoti ir vyresnės kartos abiejų lyčių atstovai, kreipdamiesi į jaunus žmonės, dažniausiai į pažįstamus. Vienaskaita į nepažįs tamus kreipiasi dažniausiai skirtingo amžiaus vyrai į kitus vyrus. Dalykinėse situacijose familiariai kreipiamasi į žmones, užimančius žemesnę socialinę padėtį. Naujesni lietuvių kalbos, kaip ir kitų kalbų, išsaugojusių tu/jūs opoziciją, etiketo tyrimai parodė, kad vis daugiau linkstama į kontaktinio mandagumo strategiją. Populiarios periodikos (2009 m. balandį išspausdintų 48-ių kasmėnesinių žurnalų redakciniai straipsniai), skirtos įvairiems adresatams, analizė parodė, kad: 1. Kreipimosi į adresatą pobūdį dažniausiai nurodo veiksmažodžio skaičius ir asmuo, rečiau įvardis, labai retai – nominatyvinis kreipinys. 2. Dominuoja tradicinis daugiskaitinis nepažįstamo grupinio adresato įvardijimas 3. Pagrindinis faktorius, įtakojantis vienaskaitinės formos pasirinkimą, kreipiantis į adresatą, yra amžius.

Reicho darbo tarnybos (RDT) idėjos nacių okupuotoje Lietuvoje įgyvendinimas oficialią pradžią įgavo 1942 m. sausį, viešai paskelbus apie verbavimą į vokiečių jaunimo organizaciją. Remdamiesi germanizavimo politika, naciai siekė jaunąją Lietuvos kartą indoktrinuoti nacionalsocialistine ideologija, tad RDT stovyklos turėjo veikti šiems tikslams įgyvendinti. 1942 m. sausį pradėjus savanorišką jaunuolių mobilizaciją į Reicho darbo tarnybą, vienu iš svarbiausių verbavimo įrankių tapo periodinė spauda, kuri atsidūrusi okupantų kontrolėje buvo pagrindinis agitacinių ir propagandinių straipsnių šaltinis. Tad remiantis būtent nacių okupacijos metais Lietuvoje leistais periodiniais spaudos leidiniais „Wilnaer Zeitung“, „Naujoji Lietuva“, „Į laisvę“, „Ateitis“ ir „Ūkininko patarėjas“, straipsnyje tiriamos Reicho darbo tarnybos propagandos ir nacionalsocialistinės ideologijos apraiškos periodikoje. Tikslui buvo keliami du uždaviniai – ieškant pagrindinių nacių vidaus ir užsienio politikos propagandos diskursų ryšių su jų režimo parengtais ideologizuotais Lietuvos jaunuomenei skirtais kvietimais į Reicho darbo tarnybą, išanalizuoti 1942–1944 m. Lietuvos periodiniuose leidiniuose publikuotus vaikinams ir atskirai merginoms skirtus agitacinius straipsnius ir kvietimus į vokiečių jaunimo organizaciją. Reicho darbo tarnybos organizavimui Kaune buvus aktyviausiam Lietuvoje, straipsnyje aptariama ir RDT veikla laikinojoje sostinėje.

Straipsnyje aptariama lietuvių istorinės mokslinės periodikos atgaivinimo nepriklausomybės metais aplinkybės, istorinių mokslinių leidinių turinys ir forma. Skiriama dėmesio žurnalų leidėjams, jų redaktoriams ir autoriams. Atskleidžiamas mokslinių istorinių žurnalų tobulėjimas, modernėjimas, prisitaikymas prie Vakarų Europos panašaus pobūdžio periodikos. Keliamas klausimas dėl istorinių leidinių trumpalaikiškumo, dažno pavadinimų keitimo.Straipsnyje nušviečiamas Lietuvos Respublikos istorinės mokslinės periodikos formavimasis, jos būklė ir keliamos problemos. Atsakoma į klausimą, kokie uždaviniai ir tikslai kilo istorinei periodikai, kodėl jos buvo palyginti nemažai, tačiau leidiniai išsilaikydavo labai trumpai? Kodėl moksliniuose žurnaluose, be straipsnių, būdavo spausdinama ir daug dokumentų bei šaltinių publikacijų? Akcentuojami tie istorikai, kurie aktyviai rašė į istorinius mokslinius žurnalus ir populiarino istorinę mintį Respublikos partijų, srovių, jaunimo ir kituose laikraščiuose bei žurnaluose.Pateikiamos tuo metu aktualiausios istorikų koncepcijos, jų naujoviškumas ir lietuviškas savitumas, taip pat istorikų metodologinis požiūris. Aptariama istorinių straipsnių gausa neistorinio pobūdžio moksliniuose žurnaluose. Konstatuojama istorinės mokslo populiarinimo literatūros poreikis visuomenėje, tautos identiteto ugdymas pasitelkiant istorines žinias.

Lietuviškoje XX a. pirmosios pusės (1905–1940) periodikoje esanti informacija atskleidžia Užgavėnių šventimo tradicijų Lietuvos miestuose ir kaimuose įvairovę. Lietuvių etnologai savo tyrimuose pasinaudojo tik dalimi šios medžiagos – etnografiniais Užgavėnių aprašymais. Tačiau spaudoje apstu įdomių pranešimų apie tai, kaip Užgavėnes arba „linksmąjį sezoną“ šventė įvairių socialinių sluoksnių miestelėnai, jaunimo, politinės organizacijos, korporacijos, studentai. Periodikoje publikuoti ir užsienio šalių karnavalų aprašymai, turėję nemenkos įtakos įvairesnių šventimo formų atsiradimui. Šiame tyrime siekiama atskleisti Lietuvos miestuose XX a. pradžioje švęstų Užgavėnių papročius, jų santykį su kaime švęstomis Užgavėnėmis.

The Catholic Action of the Łomża’s Diocese was erected in 1931, and functioned until 1939, ie. to the moment of the Second World War outbreak. It had well–organized structures, and realized a wide scale activity of religious, economical, cultural, educational (etc.) character. There was put a particularly great accent on its formative work. It was recognized as a crucial condition to any influence of the Catholic Action. There was used a vast range of the materials and formative means such as: statutes, watchwords, programs, periodicals, and books’ issues. The main purpose of the article is an analysis of those materials, and an answer to the following question: how much were the presented materials used by the particular departments of C.A., and what influence had they got on the C.A. activity?

Straipsnyje pristatomos ir analizuojamos menotyros (architektūrologijos, dailėtyros, teatrologijos) publikacijos žurnale SOTER. Išskiriami tarpukario ir pastarojo dešimtmečio periodai. Aptariamas publikacijų pobūdis, jų reikšmė, temų įvairovė ir tikslingumas.

This account aims at depicting 19th century tamizdat, the émigré publishing world in the second half of the century. It offers the genealogy of the various Russian print shops and the major publications in Western Europe – how they defined their missions, how they tried to establish their identities, how they tried to win support, and, of course, how their inventory and ideas passed from generation to generation of émigrés.