Straipsnyje, remiantis XX a. lietuvių ir kitų šalių istoriografija, taip pat autorės bei kitų atsiminimais, aptariamas 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo Lietuvoje vertinimas sovietmečio lietuvių istoriografijoje. Iš esmės aptariami du šios problemos aspektai. Kodėl per-versmo pobūdis Lietuvoje gyvenusių ir dirbusių tarybinių istorikų buvo vadinamas tik vienu terminu – fašistinis? Ir kodėl sovietinių istorikų buvo revizuojamos bei falsifikuojamos Lietuvos tautininkų partijos įvykdyto perversmo kai kurios diskusinės nuostatos, pareikštos tiek sovietinėje, tiek lietuvių tautinėje istoriografijoje, tiek ir veikaluose, paskelbtuose iki SSRS okupacijos ar po jos Lietuvoje bei emigracijoje.

Pagrindinė šio straipsnio užduotis – apžvelgti lietuviškus kairiosios pakraipos leidinius Pietų Amerikoje, taip pat ir per keletą jų politinės veiklos dešimtmečių išpuoselėtus informacijos tinklus. Mes analizuosime pagrindinius komunistinius laikraščius ir kaip jie buvo suorganizuoti. Ypatingą dėmesį kreipsime į tai, kaip jie suvokė Lietuvos valdžią ir kovą su fašizmu ir kaip jie žiūrėjo į Sovietų Sąjungą po Antrojo pasaulinio karo.

A visitor to Harburg (a suburb of Hamburg) seeking the Mahnmal gegen Faschismus (Monument Against Fascism) by Jochen Gerz and Esther Shalev Gerz will find no more than an informative plaque – a text explaining the project and nine small images of its realisation. The plaque is situated next to a shaft, into which the monument, a column faced with lead sheeting, was progressively sunk in eight stages during the six years of its realisation between 10th October 1986 and 10th November 1993. At Harburg the concept of sculpture merges into that of the monument (Mahnmal), to refuse the unity and historical trajectory which are the monument’s standard content. Instead, it reminds local people and visitors that fascism was produced by individuals at all social levels, and is not entirely encapsulated in the past.