Komentare, remiantis aktualia Europos Sąjungos teisingumo teismo jurisprudencija, analizuojama, ar ir kuriais atvejais Valstybėms narėms gali kilti pareiga tiesiogiai taikyti ES direktyvos nuostatas baudžiamajame procese vietoje nacionalinių teisės aktų, t. y. diskutuojama apie direktyvų tiesioginio taikymo galimybes.

The article analyzes the evaluation of the lawfulness of criminal proceedings (decisions) in criminal and civil proceedings. In the legal regulation of Lithuania there is a strict non-contractual liability of the state, which means that liability of the state raises without the fault of the officers (institutions). The limits of thestrict liability are extremely wide. In this context, one of the essential aspects of addressing the issue of compensation for the damage caused by the pre-trial investigation officers, the prosecutor and the court is to strike the right balance between effective criminal proceedings and the protection of the interests of the injured party. The main objective is to ensure that the limits of the non-contractual liability of the state are not unreasonably extended or unreasonably narrowed. The limits of the non-contractual liability of the state also depends on whether the legality of the actions (decisions) of the criminal proceedings is assessed in the same way or differently in the criminal and civil proceedings. It was revealed that the concepts of violation of criminal procedure and the criteria used in the doctrines of criminal procedure law and civil law to determine the illegality of procedural actions do not coincide. The courts also take the position that the legality of the same acts of criminal proceedings in a criminal and civil cases may be assessed differently. However, the article raises doubts as to whether the opposite assessment of the same act (decision) of criminal proceedings, depending on whether it is assessed in criminal or civil proceedings, is reasonable and does not unduly extend the limits of liability of the State. The author doubts whether such case law is not in conflict with the principles of legal stability, consistency and binding nature of final court decisions, does not unbalance the existing hierarchy of courts and division of competence, as well [...]

Europos tyrimo orderis (toliau ETO) kaip naujas teisinio bendradarbiavimo instrumentas tarp Europos Sąjungos valstybių narių gana neseniai pradėtas naudoti praktikoje – nuo 2017 m. birželio 15 d. Iki minėtos datos teisinis bendradarbiavimas, susižinojimas baudžiamosiose bylose tarp Europos Sąjungos (toliau ES) valstybių narių buvo reglamentuojamas Europos konvencijomis bei jų papildomais protokolais, Europos įrodymų orderiu, Europos arešto orderiu. Naujasis teisinis instrumentas pakeitė gana nelanksčius teisinio bendradarbiavimo instrumentus, todėl tikimasi, kad tai pagreitins tyrimo veiksmus ES valstybėse narėse. 2014 m. balandžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/41/ES dėl Europos tyrimo orderio baudžiamosiose bylose II skyriaus Procedūros ir apsaugos priemonės, skirtos išduodančiajai valstybei, 6 str. ETO išdavimo ir perdavimo sąlygos 1 d. nurodoma, kad „Išduodančioji institucija gali išduoti ETO tik tuo atveju, kai tenkinamos šios sąlygos: a) išduoti ETO yra būtina ir proporcinga 4 straipsnyje nurodyto proceso tikslu, atsižvelgiant į įtariamojo arba kaltinamojo teises, ir b) ETO nurodytą (-as) tyrimo priemonę (-es) būtų galima nurodyti vykdyti tokiomis pačiomis sąlygomis panašioje nacionalinėje byloje.“ Kaip ir kiekviena nauja teisinė priemonė, atsirandanti gana konservatyvioje terpėje, kokia laikytinas baudžiamasis procesas, ETO taikytojams praktinėje veikloje iškyla naujų klausimų. Pvz., kokia vienos iš direktyvos dėl ETO (6 str. 1 d. a) p. paminėtų išdavimo sąlygų, išreikštos žodžiu „būtina“ samprata? Kokiais kriterijais vadovaujantis nustatoma, kada išduoti ETO yra būtina, o kokiais atvejais to daryti nerekomenduotina? Taigi anksčiau paminėti klausimai nubrėžia šio tyrimo kryptį, būtent – išanalizuoti vienos iš ETO išdavimo sąlygos požymio, išreikšto žodžiu „būtina“ sampratą, jo aiškinimą supranacionalinių ir nacionalinių teismų jurisprudencijoje ir pateikti kriterijų, kurie padėtų apsispręsti priimant sprendimą išduoti arba atsisakyti išduoti ETO konkrečiame ikiteisminiame tyrime ar baudžiamojoje byloje.

The social nature of human beings pushes them for social interaction and each human being has their own interests, which may not always coincide with the interests of other individuals. Therefore, a state’s high priority task is to ensure that every human being and the whole society is protected by the state from unlawful acts. The state is obliged to take legal means to disclose the criminal acts committed by the individuals, and limitation of human rights and fundamental freedoms is inevitable. It means that law enforcement agencies can enter a person’s private life protected by international and national law. In given situations, a form of competition arises between the two legal values protected by the law: the right of the people to be secure in their persons and the right of person to privacy and dilemma how to tackle in case of collision of two mentioned values during pre-trial investigation. Based on international standards formulated by European Court of Human Rights, a person’s right to privacy can be limited in some cases if such restrictions procedures, in details, are prescribed by law. Mandatory requirements for law restricting a person’s privacy are: accessibility (publicly accessible for everyone who wish to introduce); targeting legal objectives; possibility to protect a person‘s rights from illegal actions; foreseeability; necessity in the democratic society for the prevention of disorder or crime; state‘s interference into a person‘s privacy must fit pressing social need. The states (signatories of 1950 European Convention on Human Rights) enjoy a certain but not unlimited margin of appreciation in the matter of the imposition of restrictions on a person‘s right to privacy. [...]

Straipsnyje analizuojami Lietuvos baudžiamajame procese taikomų slaptųjų tyrimo veiksmų procesinių formų darnos aspektai, susiję su šių veiksmų vienodumo ir skirtingumo požymiais bei jų įtaka įrodinėjimo procese. Diskutuojama, ar slaptiesiems tyrimo veiksmams būdingi požymiai yra pakankami siekiant konkretizuoti kai kurių slaptųjų tyrimo veiksmų procesines formas ir išvengti pastarųjų painiavos. Aptariami slaptųjų tyrėjų veiksmų ir slapto sekimo procesinių formų santykio probleminiai klausimai, bandoma įžvelgti šių dviejų procesinių prievartos priemonių esminius skirtumus lemiančius aspektus.

Straipsnyje apžvelgiama ūkinių ir finansinių nusikaltimų bylose paskiriamų ekonominių ekspertinių tyrimų nacionalinė ir užsienio praktika. Aptariamos ekspertinių tyrimų kompetencijos ir galimybės tiriant atskiras nusikalstamas veikas, pateikiama praktinių pavyzdžių, aptariami tarptautiniai šios srities tyrimai, jų rezultatai ir suformuoti gerosios tyrimų praktikos principai.

Straipsnyje analizuojamas 2014 m. gruodžio 12 d. Komisijos teisingumo efektyvumui stiprinti rekomendacijose dėl teismo eksperto vaidmens procese Europos Sąjungos valstybėse narėse Nr. CEPEJ(2014)14 numatytas teismo eksperto statuso aspektas ? pareigos ir, kai kuriais atvejais, atsakomybė, siekiant palyginti Lietuvos teisinės reglamentacijos atitiktį Europos standartui.

Straipsnyje nagrinėjami atskiri diskusiniai specialiųjų žinių taikymo baudžiamajame procese klausimai, kuriems iki šiol mokslinėje literatūroje buvo skirta mažiau dėmesio. Aptariant specialiųjų žinių sampratą pabrėžiama, kad baudžiamojo proceso subjektams (ikiteisminio tyrimo pareigūnams, prokurorams, teisėjams), neturintiems specialiųjų žinių, sunku įvertinti specialisto išvadoje bei ekspertizės akte pateiktų išvadų, taikytos metodologijos, instrumentarijaus mokslinį pagrįstumą ir patikimumą, o nei įstatymas, nei teismų praktika neformuluoja jokių bent kiek aiškesnių vertinimo kriterijų. Kita problema ? teismai teikia prioritetinę įrodomąją reikšmę valstybinių institucijų ekspertų bei specialistų surašytoms išvadoms palyginti su privačių ekspertų, specialistų surašytomis, atsižvelgdami ne į išvadų turinį ir nustatytos informacijos pagrįstumą bei patikimumą, o į ją surašiusio asmens procesinę padėtį. Tokią praktiką gali keisti patys teismai, priimdami sprendimus konkrečiose bylose ir taip formuodami precedentus. Autoriai atkreipia dėmesį ir į specialistų bei ekspertų („valstybinių“ ir privačių) parinkimo problemos ypatybes. Manytina, kad tyrimai turėtų būti pavedami atlikti instituciškai ir tarnybiniais ryšiais su kitais proceso dalyviais nesusijusiems specialistams. Straipsnyje analizuojama užsienio praktika ir mokslininkų bei teismų suformuluoti kriterijai, kurie gali padėti įvertinti šiuos įrodymų šaltinius.

The question of the balance between the protection and the coercive measures of the property rights still remains relevant to the Courts or prosecutors each time dealing with the issues of applying temporary limitation of the property rights. Lithuanian law establishes several ways of affecting property rights: it could be a coercive measure under the Criminal Procedure Code or a penal sanction under the Criminal Code. Temporary limitation of the property rights as a coercive measure is related to the human right of the inviolability of property. Therefore any restriction of the property rights should be imposed as an ultima ratio measure, without which it would not be possible to achieve the required goals in the criminal procedure. It should be noted that even if justifying the use of the coercive measure to achieve the required goals, the right of the inviolability of property is violated if such measure is applied too long or when imposition of such measure is disproportionate. It is worth mentioning that the coercive measure - temporary limitation of the property rights could be applied even during the pre-trial investigation when there is no Court’s decision about the person’s guilt. For such reason the imposition of such coercive measure should be strictly measured. Because of fast advancement of technology and digital products in today’s world, the circle of the objects of the ownership becomes wider, broadening the meaning of the property. Accordingly, the coercive measures, directed to the restriction of the property rights, should adapt to the changing environment.[...]

When the criminal procedure ends, pretrial investigators, prosecutors and judges usually don’t care about the consequences of the proceedings, which were announced by the court as done violating the Code. Usually such violations officers associate only with their own disciplinary responsibility. But the disciplinary responsibility of the officer who was performing such actions is not the only consequence of the proceedings done when violating the Code. Based on the systemic analysis of the procedural and other legal acts, Authors distinguishes four main groups of the consequences of the proceedings, done when violating the Code: 1) criminal or disciplinary responsibility of the officer; 2) data, collected in the pretrial investigation, will not be admitted as evidence; 3) consequences, which eliminate unlawfully collected evidences, from the further criminal procedure; 4) duty of the state to compensate the damage to the person, who suffered from the actions, announced by the court as unlawful in the proceedings. According to legal acts, person acquires the right to require the compensation only if he experienced the harm by the illegal temporary detention, arrest, other procedural coercive measures, or by the illegal conviction. Analysis of the court‘s cases, done in this article, allows to state that existing legal regulation is contrary to the international treaties and general principles of the law. For that reason Authors suggest to consider possibility to change such existing legal regulation, removing an exhaustive list of procedural infringements from the law and providing to the person right to require compensation in all cases if the damage to him was done when violating the Code.