Straipsnyje nagrinėjama vieno iš didžiausių XX a. Ortodoksų Bažnyčios teologų Sergejaus Bulgakovo veikale „Jono apokalipsė“ atsiskleidžianti Apreiškimo Jonui knygos kristologijos samprata. Ortodoksų Bažnyčios liturgijoje Apokalipsė ir Giesmių giesmė oficialiai neskaitomos, todėl rusų teologo studija apie šios knygos kristologiją tampa ypač vertinga akademine prasme. Bulgakovui būdinga savita apokaliptinė istorijos vizija. Anot jos, istorija plėtojasi danguje, žemėje ir po žeme. Tai yra nuožmi ir nuolatinė gėrio irblogio, Dievo ir šėtono kova. Šioje kovoje dalyvauja Dievas, angelai, demonai, gyvieji žmonės ir mirusiųjų vėlės. Svarbiausias kovotojas - Kristus. Jis nepanašus į evangelijoscvaizduojamą Dievo Sūnų, tačiau NT Apokalipsėje yra pagrindinis veikėjas, pamažu įgyvendinantis dangiškąją karalystę pasaulyje, todėl ir pati knyga prasideda „Jėzaus Kristaus Apreiškimu“ (Ap 1, 1). Apokaliptiniai personažai, veiksmas ir scenos, „nupieštos knygoje“, iš esmės yra koduota žinia apie tai, kas vyksta dvasinėse dangaus galybių sferose. Žmogus negali tiesiogiai empiriškai to patirti ir matyti, todėl būtinos metaforos, simboliai, įvaizdžiai ir ženklai. Tinkamai suvokus Apokalipsę, galima geriau pažinti patį Dievą ir žmogų, pasaulio ir Bažnyčios likimą.