Литовское крестьянство и царская начальная школа в 1865–1905 годах (К вопросу о бойкоте официальной школы в Литве)

Abstract

Laikotarpiu tarp 1863–1864 m. sukilimo ir 1905–1907 m. revoliucijos caro valdžia Lietuvoje vykdė ypač grubią atvirą rusinimo politiką. Vienas iš svarbiausių šios carizmo politikos įrankių buvo pradinė mokykla. Tačiau tam aktyviai priešinosi Lietuvos liaudis. Viena tokio pasipriešinimo formų buvo carinės pradinės mokyklos boikotas. Valstiečiai neleisdavo savo vaikų, ypač dukterų, į valdines pradines mokyklas, atsisakydavo skirti pinigų tų mokyklų išlaikymui ir stengėsi, kad tokių mokyklų būtų kuo mažiau, t. y. valsčiai atsisakydavo „priimti sprendimus“ dėl naujų pradinių mokyklų atidarymo. Straipsnyje nagrinėjamos konkrečios priežastys, nulėmusios negatyvų Lietuvos valstiečių požiūrį į valdinę pradinę mokyklą. Carinės mokyklos boikoto motyvai, pobūdis, mastas keitėsi kartu (daugiau ar mažiau) su viso lietuvių nacionalinio judėjimo raida, nes boikotas buvo viena iš to judėjimo formų. Iki 9-to dešimtmečio vidurio carinės mokyklos boikotą skatino daugiau religiniai, o vėliau, ypač pačioje XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje — nacionaliniai faktoriai. Valstiečiai valdinės mokyklos boikotą vis labiau laikė kovos dėl nacionalinės mokyklos priemone. Oficialios pradinės mokyklos boikotas Lietuvoje įgavo gana didelį mastą. Oficiali pradinė mokykla Lietuvoje pagal daugelį rodiklių buvo vienoje iš paskutinių vietų visoje Rusijos imperijoje. Tačiau, nepaisant reto mokyklų tinklo ir mažo besimokančių vaikų procento, kaimo gyventojų raštingumas Lietuvoje buvo gerokai aukštesnis už Rusijos imperijos vidurkį ir atsiliko tik nuo Latvijos ir Estijos. Straipsnio pabaigoje, remiantis marksistine metodologija, įvertinama oficialios mokyklos boikoto, kaip kovos dėl nacionalinės mokyklos sudėtinės dalies, reikšmė.