Religija Lietuvoje : tarp sekuliarizacijos ir (ar) kaitos

Abstract

Viešajame diskurse sekuliarizacija dažniausiai suvokiama kaip moderniajai visuomenei būdingas, neišvengiamas, savaime suprantamas procesas, kai individai darosi vis mažiau religingi. Priešingai nei populiariajame diskurse, religijos sociologai jau pusę amžiaus diskutuoja apie sekuliarizacijos sampratos turinį ir kelia klausimus: ar sekuliarizacija yra neišvengiama modernizacijos pasekmė, ar sekuliarizaciją, jeigu ji vyksta konkrečioje šalyje, lemia kiti – istoriniai, politiniai, kultūriniai procesai; ar sekuliarizacija yra laipsniškas ir visiškas religijos išstūmimas iš individo ir visuomenės gyvenimo, ar tik iš visuomenės gyvenimo; o gal kinta religingumo raiška ir pačios religijos, o sekuliarizacija yra tik viena iš šios kaitos formų? Pastaruoju metu vis daugiau tyrinėtojų teigia, jog sekuliarizacijos konceptas apima keletą ne visuomet tarpusavyje suderinamų ar susijusių idėjų, klausia: ar, apskritai kalbant apie sekuliarizacijos teoriją, pagrįstai vartojama sąvoka „teorija“ (Davie 2007, 49). Sekuliarizacijos ir religijos kaitos problemų analizei skirta ir ši monografija. Joje diskutuojama apie sekuliarizacijos sąvokos turinį, jos taikymo universalumą, analizuojami religijos raiškos ir kaitos ypatumai Lietuvoje. Pagrindinės monografijoje nagrinėjamos temos – tai socialiniai procesai ir praktikos, atskleidžiančios religijos vietą ir vaidmenį šiuolaikinės Lietuvos visuomenės viešojoje sferoje, pavyzdžiui, religinių simbolių ir tradicijų naudojimas politinėje veikloje ir diskursuose, religijos tradiciškumo ir naujų religingumo formų dermė individualiose ir bendruomeninėse religingumo praktikose. Kitais žodžiais tariant, pagrindinis tyrimo, kurio rezultatus pristatome šiame leidinyje, tikslas – išanalizuoti religijos raišką socialiniame (instituciniame), organizaciniame ir individo lygmenyje Lietuvoje (Dobbelaere 1999, Casanova 2003). [...]