Kalokagathia: understanding olympic ethics in terms of beautiful goodness

Abstract

Olimpinė etika grąžina mus prie Antikos graikų, olimpinių žaidynių pradininkų, idealų. Būtų neteisinga suvokti šią etiką vien kaip griežtas taisykles, išdėstytas oficialiame žaidynių Etikos kodekse. Olimpinė etika – tai ištisas idealus asmeninių, socialinių ir estetinių vertybių spektras. Tą puikiai išreiškia kalokagatija, įkūnijanti gerą ir gražų žmogų (gr. kalokagathia < kalos kai agathos – gražus ir geras). Siekiant sužinoti, ar kalokagatija gali būti laikoma šių dienų olimpine vertybe, reikia suprasti jos asmeninius, socialinius ir estetinius bruožus, ieškoti sąsajų tarp šių bruožų ir olimpinio sporto bei nustatyti pagrindines problemas. Kalokagatiją galima būtų apibūdinti kaip „savaiminę vertybę”, teikiančią vidinį pasitenkinimą ir apimančią nuostabius dalykus dėl jų pačių. Šia prasme ji yra artima olimpiniams idealams ir olimpizmo principams, kurie pabrėžia „džiaugsmą dėl įdėtų pastangų“. Ši „savaiminė vertybė“ pastebima ir mūsų dienomis: simboliniai prizai už pergales, Tarptautinio olimpinio komiteto pastangos įvairiais būdais išguiti žaidynių komercializaciją, savanorystės skatinimas. Deja, dažnai nugali pergalės siekis bet kokia kaina, o tikroji olimpinių idealų reikšmė lieka pamiršta. Instrumentalizmo draudimas taisyklėmis tik dar labiau aštrina šią problemą, todėl būtina ugdyti vidinį žmogaus gėrį skatinančias moralines nuostatas. Socialinės atsakomybės idėja taip pat turėtų būti laikoma olimpinio idealo dalimi, nes „gražaus ir gero” (kalos k’agathos) pranašumai turėtų būti panaudoti bendruomenės naudai. Tarp visų olimpinių vertybių dominuojanti išlieka kilnaus elgesio (Fair Play) idėja. Dvasinė estetika įgalina sportininką suvokti grožį per teisingus veiksmus ir juos atlikti; dėl to moralaus asmens elgesys labiau panašesnis į aktoriaus nei į teisėjo. Tačiau vis dar pastebima neteisingo ir negarbingo elgesio apraiškų prieš ir po žaidynių bei jų metu. Antikos olimpinio tobulumo reikėtų iš naujo siekti pasitelkiant poetinį, meninį jausmą, atsisakant šalių varžymosi dėl didesnio medalių skaičiaus. Olimpinės garbės vertė priklauso nuo jos grožio, o olimpinės garbės grožis – nuo etikos, moraliai gražių veiksmų. Olimpinė etika skirta labiau siekti moralinio grožio nei laikytis taisyklių ar kodeksų.