Can counter histories disturb the present? REPOhistory’s street signs projects, 1992–1999
| Author |
|---|
Donnelly, Mark |
| Date | Issue | Start Page | End Page |
|---|---|---|---|
2018 | 14 | 51 | 61 |
This paper argues that where appropriations or invocations of the past have contributed to projects of social and political change, they have usually done so with little or no recourse to the historical past. Instead, activists and campaigners have used various forms of vernacular past-talk to unsettle those temporary fixings of ‘common sense’ that limit thinking about current political and social problems. The example of such past-talk discussed here is the work of the art-activist collective REPOhistory, which sought between 1989 and 2000 to disrupt the symbolic patterning of New York’s official and homogenized public memory culture by making visible (‘repossessing’) overlooked and repressed episodes from the city’s past. In effect, they challenged the ways in which history’s dominance of past-talk within the public sphere was constituted by exclusions of subjects on grounds of gender, ethnicity and socio-economic status. REPOhistory fused politically-engaged art practices with Walter Benjamin’s belief in the redemptive potential of dialectical encounters between past and present. To assess the value of their art-as-activism projects (“artivism”), this article will situate REPOhistory’s practices within a frame of ideas provided by Benjamin, Jacques Derrida, Ernesto Laclau, and Chantal Mouffe. In a series of street sign installations that mixed visual art, urban activism, social history, and radical pedagogy, REPOhistory exemplified why the past is too important to be trusted to professional historians.
Straipsnyje teigiama, kad meno projektai, kuriuose buvo aproprijuojama ar aktualizuojama praeitis, nors ir skatino socialinius ar politinius pokyčius, visiškai ar tik menkai išnaudojo istorinius praeities šaltinius. Tačiau tos kompanijos ar aktyvistų grupės, kurios linkusios naudoti įvairias vietinių pokalbių apie praeitį formas, ardo įprastinės logikos įtvirtinimus, ribojančius mąstymą apie šiuolaikines politines ir socialines problemas. Taigi straipsnyje analizuojama „REPOhistory“ aktyvistų grupė, kuri savo pasirodymuose pasitelkia pokalbius apie praeitį (past-talk). Analizuojami 1989–2000 m. stebėti aktyvistų grupės pasirodymai, kurie turėjo galią sutrikdyti oficialią ir homogenizuotą Niujorko miesto kultūrinę atmintį, išryškinant nutildytus, atmestus praeities istorijos liudijimus apie Niujorko miestą. Šis projektas rodo, kaip metamas iššūkis viešajame sektoriuje dominuojančiai istorijai, kuri, pasitelkdama pokalbius apie praeitį, ostrakizmui pasmerkia tuos subjektus, kurie neatitinka priimtinų lyties, etniškumo, socioekonominio statuso normų. „REPOhistory“ savo pasirodymuose taiko politiškai angažuotas meno praktikas, kurios, pasak Walterio Benjamino, turi atperkamąjį potencialą dialektinėse praeities ir dabarties interakcijose. Siekiant atrasti aktyvistinę galią (meno aktyvizmas) „REPOhistory“ grupės meno projektuose, šios grupės kūrybinis potencialas straipsnyje analizuojamas įveiksminant Benjamino, Jacques’o Derrida, Ernesto Laclau ir Chantalio Mouffe idėjas. Serijinėse gatvės ženklų instaliacijose, kuriose kartu egzistuoja vizualus menas, miestas, miesto aktyvizmas, socialinė istorija ir radikali pedagogika, „REPOhistory“ pateikia pavyzdį ir kartu kelia klausimą, kodėl praeitis, kuri yra tokia svarbi, turi būti patikima tik profesionaliems istorikams.