Храмовое землевладение в древнем Угарите

Abstract

Straipsnyje mėginama išaiškinti šventovių žemėvaldos bruožus XIV – XIII a. prieš m. e. Ugarite. Tekstai UH, 14 ir eilė kitų leidžia spręsti, kad Ugarito gyvenvietėse – bendruomenėse egzistavo vietinės šventyklos, paklusnios Ugarito aukščiausiojo dievo Elos šventovei. Tokiu būdu galima pasekti kulto centralizacijos procesą. Iš tekstų PRU, III< 16.276 ir IV, 18,01 ir kt. mes usžinome apie eilės šventovių ir jų žynių žemėvaldos esmę. Visų įtikinamiausia, kad šventovių žemėje buvo naudojamas bendruomenininkų prievolinis darbas. Matyt, šventovės turėjo savo valdžioje taip pat gt – „spaudyklas“ (aliejaus ir vyno)‘ į šią sąvoką reikia jungti ir visą žemės ūkio produktų perdirbimo ir saugojimo pastatų ir įrengimų kompleksą. Be to, mes žinome, kad gt buvo susiję su karališkuoju žemės ūkiu. Analizuojant duomenis apie žynius ir šventovių personalą, galima padaryti išvadą, kad žyniai ir šventovės tarnai buvo karališkieji tarnybiniai asmenys. Jų socialinė ir juridinė padėtis nesiskyrė nuo kitų karaliaus tarnybinių asmenų kategorijų padėties. Visa tai įrodo karališkojo ūkio ryšius su šventoviniu. Vadinasi, šventovinis ūkis buvo vienas iš karališkojo (valstybinio) ūkio šakų.