Tėvų ir vaikų santykių sistema Lietuvai atgavus nepriklausomybę (1990-1993 m.)
| Author |
|---|
| Date | Volume | Start Page | End Page |
|---|---|---|---|
1997 | 34 | 42 | 52 |
Gerokai sužlugdyta, bet tiesos ir doros išsiilgusi Lietuva pasitiko 1990 m. Kovo 11-ąją. Žmonės džiaugėsi Nepriklausomybe, vieni kitiems linkėjo stiprybės, sveikatos ir ramybės. Tačiau ne visi suvokė, kad reikės pragyventi sudėtingą pereinamąjį laikotarpį, kad vykstančios permainos visame ūkyje, švietime, socialinėje aplinkoje tiesiogiai palies kiekvieną šeimą ir turės įtakos jos narių tarpusavio santykiams. Tėvų ir vaikų santykiai visais laikais buvo opi problema, kurią nagrinėjo ne tik pedagogai ir psichologai, bet ir kitų sričių specialistai. Atkūrusi nepriklausomybę Lietuva siekė demokratizuoti visuomenę, vykdė radikalias socialines ir ekonomines reformas, kurių tikslas - ugdyti žmogų, atskleidžiantį maksimalias savo galimybes. Kiekvieno žmogaus lavinimas ir švietimas prasideda šeimoje, todėl šeimos narių tarpasmeniniai santykiai tapo svarbūs. Nuo jų kokybės tiesiogiai priklauso švietimo reformos vyksmas, mokyklos ir visuomenės santykių glaudumas, mokslo prestižas ir 1.1. Pusės amžiaus laikotarpis paliko gana ryškius pėdsakus visuomenės sąmonėje, elgsenoje, mąstyme. Visa tai išryškėjo, tiriant tėvų ir vaikų santykių sistemą.
Investigations ofthe relations between parents and children, which were made after Lithuania regained its independence and during the first few years of the transition period (1990 - 1993) have revealed a tendency to alienation in the family.