Diferencijuoto dailės mokymo V-VI klasėse tikslingumas

Abstract

V–VI klasės – tai adaptavimosi tarpsnis: pakinta mokymo organizavimo pobūdis, didėja dalykinė diferenciacija, pereinama prie dalykinės sistemos (dėsto ne vienas, o keliolika mokytojų). Dėl pasikeitimų sumažėja saugumo poreikio patenkinimas, ne visi vaikai geba iš karto prisitaikyti prie naujų sąlygų, prie atskirų mokytojų reikalavimų bei darbo stiliaus. Negalime nepastebėti teigiamo poslinkio – šių klasių vaikai tampa savarankiškesni. Tačiau V–VI klasių mokinius ištinka kūrybingumo krizė, jie nebenori piešti, tampa pernelyg savikritiški. Straipsnyje siekta apžvelgti ir apibendrinti dailės mokymo V–VI klasėse diferencijavimo reikalingumą ir galimybes. Tyrimo metodai – mokslinės literatūros analizė ir nuomonių apklausos anketa. Tyrime dalyvavo Vilniaus Mindaugo vidurinės mokyklos V–VI klasių mokiniai (iš viso 281). Tyrimo duomenys rodo, kad beveik pusė V–VI klasių mokinių nepatenkinti dailės pamokų metu gautais rezultatais. Todėl, norint jiems padėti, tikslinga diferencijuoti dailės mokymą. Iš tyrimo duomenų matyti, kad tik mažuma V–VI klasių mokinių skiria dailei didesnį dėmesį negu kitoms veiklos formoms ir yra pasirinkę ją užklasinėje veikloje. Tai rodo, kad V–VI klasių mokinių veikloje dailė užima minimalią vietą. Tyrimo duomenų analizė leidžia teigti, kad, dėstant dailę V–VI klasėse, yra tikslinga sudaryti mokinių grupes pagal jų poreikius ir interesus, požiūrį į dailės mokymą ir mokymąsi, gebėjimus.