Almonaitis, Vytenis

Šiame darbe, pasitelkiant rašytinius šaltinius, istoriografiją ir įvairius žemėlapius, yra tiriamas Rietavo valsčius XVI a. istoriniu geografiniu aspektu. Šis administracinis vienetas minėtu laikotarpiu buvo Žemaitijos seniūnijos vakarinėje dalyje bei ribojosi su Prūsijos valstybe. Iki šiol nėra parašyta daug darbų apie Žemaitijos seniūnijos administracinius vienetus. Su tokia problema susiduriama kalbant ir apie Rietavo valsčių XVI a. Jis yra minimas tik bendrame kontekste, kai būna aptariami Žemaitijos seniūno žinioje buvę valsčiai arba tiesiogiai Lietuvos didžiajam kunigaikščiui priklausę administraciniai vienetai. Tačiau būtent Rietavo valsčių XVI a. nagrinėjančių darbų, ypač skirtų geografiniam aspektui, iki šiol neparašyta. Siekiant geriau suvokti šio darbo objektą – Rietavo valsčių, tyrime apžvelgta jo istorinė raida XIII–XVI amžiuje. Per šį laikotarpį administracinis vienetas labai pakito, tikėtina – padidėjo. Valsčiaus centrinė gyvenvietė – Rietavas – persikėlė į kitą vietovę, o 1527 m. Lietuvos didysis kunigaikštis tiesiogiai perėmė šio administracinio vieneto valdymą iš Žemaitijos seniūno. Remiantis XVI a. rašytiniuose šaltiniuose minimais geografiniais objektais darbe yra nustatytos Rietavo valsčiaus apytikrės ribos bei identifikuotos gyvenvietes, buvusios šalia jų. Taip pat iš rašytinių šaltinių duomenų yra žinoma, kad Rietavo valsčiui XVI a. priklausė Rietavo miestelis ir bent 90 gyvenviečių. Šie kaimai XVI a. buvo suskirstyti pagal geografinę padėtį į šešias vaitystes: Juodainių, Aitros, Rietavo, Kapstatų, Lelėnų ir Veiviržėnų. Identifikuojant ir lokalizuojant Rietavo valsčiui XVI a. priklausiusias gyvenvietes, nustatyta, kad kai kurių kaimų pavadinimai laikui bėgant pakito. Vis dėlto atliekant tyrimą pavyko atpažinti kelis pakitusius vietovių pavadinimus. XVI a. Rietavo valsčiui priklausiusios gyvenvietės ir apytikrės vaitysčių ribos yra pavaizduotos autorės sudarytose vaitysčių schemose. XVI a. Rietavo valsčiuje šalia valdovui priklausiusių kaimų buvo ir bajorų valdomos žemės. Informacijos apie šias žemes turinčius bajorus teikia 1528 m. ir 1565–1567 m. visuotiniai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės surašymai. Remiantis šių surašymų duomenimis galima teigti, kad Rietavo valsčiuje XVI a. gyveno 26 pasiturintys bajorai. Tačiau lokalizuoti pavyko tik 9 pasiturinčių bajorų apytikres valdų vietas. Atliekant darbą patikslintos ir viso Rietavo valsčiaus ribos XVI a. Šiame tyrime surinkta informacija yra pavaizduota, autorės sudarytame žemėlapyje: Rietavo valsčius XVI a.: geografiniai objektai, gyvenvietės, bajorų valdos, apytikrės valsčiaus ir vaitysčių ribos.

Tyrime yra analizuojama migracija iš Vokiečių ordino užkariautų baltų žemių į Lietuvos valstybę XIII–XIV a. Dėl Ordino pradėto prūsų ir kitų baltų genčių žemių užkariavimo, vietiniai gyventojai ėmė trauktis į kitas gretimas kaimynines žemes, dažniausia – į Lietuvos valstybę. Nuo 1283 m., atsakant į kryžiuočių agresiją, Lietuvos kariuomenė ėmė rengti karo žygius į Ordino užgrobtas baltų genčių teritorijas. Žygių metu neretai būdavo išsivedami puolamos žemės gyventojai. Ši, ilgiau nei 100 metų trukusi baltų migracija, tyrime yra analizuojama remiantis istoriniais, archeologiniais ir kalbiniais duomenimis. Rodosi, iki šiol nė vienas tyrinėtojas nebandė, remiantis minėtais trimis aspektais, nagrinėti prūsų ir kitų baltų genčių migracijos į Lietuvos valstybės teritoriją. Kadangi Ordino baltų genčių žemių užkariavimą pradėjo nuo Prūsijos, tyrime pirmiausia nagrinėjami prūsų pasitraukimai į Lietuvos valstybės teritoriją. Apie jų gyvenimą Lietuvos valstybėje galime spręsti ir iš iki mūsų dienų išlikusių, gausiai randamų, prūsiškos kilmės vietovardžių ir galimai prūsiškos kilmės pavardžių, pavyzdžiui, prasidedančių šaknimi Bart–. Išnagrinėjus prūsiškos kilmės vietovardžių paplitimą, galima nustatyti daugiausia prūsų gyventas vietoves. Pasibaigus prūsų žemių nukariavimui, kryžiuočiai tęsė savo valstybės ekspansiją į kitas baltų genčių žemes. Skalvių ir nadruvių migracija, lygiai taip pat, kaip ir prūsų, yra užfiksuota istoriniuose šaltiniuose. Apie skalvių migraciją ir jų gyventas vietoves taip pat galime sužinoti remiantis ir kalbiniais, ir archeologiniais duomenimis. Pastarieji patvirtina istoriniuose šaltiniuose užfiksuotą informaciją apie šiuo metu jau galimai išnykusias skalvių gyvenvietes Lietuvos valstybėje. Iki prasidedant nuolatiniam Vokiečių ordino ir Lietuvos valstybės karui, kryžiuočiai stengėsi užkariauti paskutines baltų žemes – Jotvą-Sūduvą. Apie šių žemių gyventojus išimtinai galime kalbėti kaip apie pabėgėlius, pasitraukusius savanoriškai. Šaltiniuose ne kartą yra pasakojama apie Jotvos-Sūduvos kunigaikščių traukimąsi į Lietuvos valstybės teritoriją. Pastarieji, manoma, su savimi galėjo atsivesti didelį kiekį gentainių, kas paaiškintų, kodėl Lietuvos valstybės teritorijoje yra randama tiek daug gyvenviečių prasidedančių šaknimi Dain– ir Jatv–. Tyrimas užpildė iki šiol istoriografijoje buvusią spragą apie XIII–XIV a. vykusią baltų genčių migraciją į Lietuvos valstybę. Išnagrinėjus įvairių šaltinių duomenis, paaiškėjo, kad baltų migravimas aptariamu laikotarpiu buvo dažnas įvykis, o šį reiškinį liudijantys pėdsakai yra randami iki šių dienų.

The Duchy of Žemaitija has performed an important function in the Great Duchy of Lithuania speaking about the political and military tendencies during the Middle Ages period. The Duchy of Žemaitija, as a self – dependent territorial – administrative unit was formed in the beginning of the 15th century. The old cartography could be qualified as an important and interesting source to analyze some bigger or smaller administrative units. But it’s very important to emphasize that in this instance the old cartography aren’t the proximate source that could help to determine the boundaries of the Duchy of Žemaitija. Analyzing the old maps we could try only to qualify the results of the borderline delimitations and other facts. The main task of this investigation is to analyze the cartographical view of The Duchy of Žemaitija trying to qualify the results of the borderline delimitations. The second task is to describe the geographical space of Žemaitija and the third – to identify the settlements, fixing in the old maps; it’s very important to assign the most reliable motives that could be the criteria of the objects selection. The cartographical sources can be dividing into four groups. The first period referable with the maps of N. Cusanus, M. Beneventanus and other authors. In these maps we can see only the name of the Duchy of Žemaitija and some very fragmentary information about the couple settlements. The cartographical proceedings of B. Wapowskis can be referable with the beginning of the second period of the cartographical development that had extended till the end of the 16th century. In the maps of that period it was formed the stable position of the Duchy of Žemaitija in the cartographical plane. There were no symptoms of the geographical space reflection in these maps, inter alia it can be state that there were no reflection about the boundaries of the Duchy of Žemaitija as the self – dependent territorial – administrative unit. It was fixed about 44 settlements of Žemaitija in the maps of the second period. The third period of the cartographical development is referable with the map of M. K. Radvila - Našlaitėlis (1613). That map marked the progress tendencies of the cartographical sciences. It was fixed about 70 settlements of Žemaitija; approximately 25 was fixed for the first time. The geographical space of the Duchy of Žemaitija wasn’t perceived like the natural landscape, it was underlined only the hydrographical network or Žemaitija. In that map the Duchy of Žemaitija was fixed as the self – dependent territorial – administrative unit of the commonwealth. The later cartographers copied the information of the map of the 1613. But it could be excluded the fourth period of the development of the old cartography. There were found some maps, which could be qualified like an examples, reflecting the symptoms about the beginning of the new cartographical period.