Lukamskienė, Vida

Tarpinstitucinio bendradarbiavimo organizavimo problema aktuali socialinio darbo kontekste, ypatingai kalbant apie vaiko gerovės sritį, kuomet vaiko gerovė, vaiko teisių įgyvendimas bei vaiko gyvenimo sąlygas tiesiogiai priklauso nuo šeimos gyvenimo sąlygų. Vaiko gerovei užtikrinti būtinas koordinuotas kelių institucijų darbas. Tarpinstitucinio bendradarbiavimo nauda grindžiama ir tuo, jog siekiama įtraukti klientą į socialinės pagalbos procesą ir tapti aktyviu jo veikėju, o ne tik pasyviu pagalbos gavėju. Taigi, tarpinstitucinis bendradarbiavimas gali būti galimybė vaikui išreikšti savo požiūrį į susidariusią situaciją ir dalyvauti priimant sprendimus dėl socialinės pagalbos suteikimo. Mokslinė tyrimo problema - kaip vyksta tarpinstitucinis bendradarbiavimas tarp organizacijų, teikiančių paslaugas vaiko gerovės srityje? Darbo objektas – regioninių institucijų, dirbančių vaiko gerovės srityje, tarpinstitucinio bendradarbiavimo organizavimas. Darbo tikslas – Numatyti projektines galimybes bendradarbiavimo organizavimo tobulinimui, atskleidžiant tarpinstitucinio bendradarbiavimo organizavimo patirtį vaiko gerovės srityje. Tikslui realizuoti formuluojami šie uždaviniai: 1. Apžvelgti bendradarbiavimo sampratą socialiniame darbe. 2. Išanalizuoti organizacijų, teikiančių paslaugas vaiko gerovės srityje, bendradarbiavimo teisinį reglamentavimą. 3. Atskleisti organizacijų, teikiančių paslaugas vaiko gerovės srityje, bendradarbiavimo organizavimo ypatumus Lietuvoje. 4. Ištirti X miesto savivaldybės institucijų, teikiančių paslaugas vaiko gerovės srityje, bendradarbiavimo organizavimą regiono lygmenyje. Bendradarbiavimas vaiko gerovės srityje ypatingas ir tuo, kad tuo pačiu metu vyksta tarpinstitucinis ir tarpdisciplininis bendradarbiavimas, grindžiami komandiniu darbu. Organizuojant tarpinstitucinį bendradarbiavimą vaiko gerovės srityje yra kuriami tinklai, kurių veikla yra grindžiama pasitikėjimu. Tarpinstitucinis bendradarbiavimas vaiko gerovės srityje savivaldybėje pasižymi tuo, kad į bendradarbiaujančios organizacijos atpažįsta ir sutinka, jog bendradarbiavimas kaip šių organizacijų veiklos koordinavimo būdas yra tinkamas siekiant pagrindinių tikslų. Suvokiama, jog apjungiant bendras organizacijų pastangas, galima būtų gauti efektyvesnius rezultatus bei veiksmingiau organizuoti institucijos darbą. Pirmiausiai, teikti tinkamą socialinę pagalbą vaikui, tinkamai reaguoti į susidariusią situaciją, o antra, organizacijos gauna naudą, nes yra efektyviau panaudojami turimi ištekliai – laiko, žmogiškieji, finansiniai. Pasitikėjimo stoka tarp bendradarbiaujančių organizacijų, ypatingai kalbant nevyriausybinių organizacijų nepasitikėjimą savivaldos institucijomis ir jų priimamais sprendimais. Kita vertus, savivaldos institucijos taip pat iš dalies nepasitiki nevyriausybinėmis organizacijomis, kada kalbama nevyriausybinių organizacijų finansavimo iš savivaldybės biudžeto bei atliekamų veiklų ir teikiamų paslaugų santykį. Ši susidariusi įtampa sąlygoja bendradarbiavimo barjerų atsiradimą.

Lietuvoje, kaip daugumoje pasaulio šalių vis aktualesnės tampa socialinės atskirties ir skurdo problemos. Šias problemas sąlygoja socialinės politikos įgyvendinimo instrumentų trūkumas, kuris tiesiogiai siejasi su savivaldybių pajėgumu sprendžiant problemas. Stiprios savivaldybės – demokratiškos valstybės pagrindas, o savivaldybių stiprybę nusako bendruomeniškumo laipsnis. Tikros savivaldos plėtojimas, visų pirma, yra bendruomenės vystymas. Kaimo teritorijose susikūriusios bendruomenės yra viena iš alternatyvų sprendžiant šiuo laikotarpiu kaimui būdingas problemas kaip bedarbystė, alkoholizmas, skurdas, nesaugi kaiminystė, verslumo plėtra kaime, aplinkosauga. Šiuo metu kaimuose tokių problemų nagrinėjimui kuo puikiausiai tiktų bendruomenių iniciatyvinės grupės - tarybos, jų veiklumas suteikia galimybes kaimo žmonėms pažvelgti plačiau į žmoniškųjų ir ekonominių išteklių panaudojimą, galimybę gauti įvairios informacijos kaimo žmogui rūpimais klausimais. Kadangi kaimo bendruomenės dažniausiai yra ne pelno siekiančios organizacijos ir dirbančios savanoriškais tikslais, tai svarbu, kad bendruomenės branduolį sudarantys žmonės būtų motyvuoti dirbti, sugebėtų įsipareigoti bendruomenei, o kartu ir jos vystymuisi. Nes tik įsipareigoję organizacijai individai sugebės kokybiškai ir tikslingai siekti išsikeltų tikslų įgyvendinimo. Atsižvelgiant į šias sąlygas svarbu išsiaiškinti, kas motyvuoja ir skatina bendruomenės tarybos narius plėtoti veiklą ir daryti pokyčius bendruomenėje. Tyrimas yra reikalingas suvokti, kokią prasmę bendruomenės tarybos nariai skiria įsipareigojimui bendruomenės vystymuisi, kokių motyvų vedini dirba savanoriškais pagrindais bei kaip galima būtų sumotyvuoti, kad bendruomenės komanda dirbtų atsakingiau, efektyviau ir tikslingiau. Tyrimo objektas. Kaimo bendruomenės tarybos narių įsipareigojimas Tyrimo tikslas. Atskleidus kaimo bendruomenės tarybos narių, dirbančių savanoriškais pagrindais, įsipareigojimą kaimo bendruomenės vystymuisi, parengti projektą. Tyrimo uždaviniai. Apibūdinti įsipareigojimą kaip savanoriškos veiklos sąlygą bendruomenės vystymui. Aptarti kaimo bendruomenių vystymąsi atskleidžiant kaimo bendruomenių raidą ir jų veiklų reglamentavimą. Ištirti kaimo bendruomenės tarybos narių įsipareigojimą bendruomenės vystymuisi. Tyrimui atlikti buvo naudojamas kokybinis tyrimo metodas. Tyrimo temos pasirinktos ir duomenys analizuoti remiantis socialinio konstravimo perspektyva. Tyrimo metu susirinkti duomenys buvo analizuojami temų analizės metodu. Sudėtinga kalbėti apie kaimo bendruomenės tarybos narių įsipareigojimą bendruomenės vystymuisi, kai bendruomenės tarybos nariai nekomunikuoja tarpusavyje, nesugeba organizuoti savo komandos darbo. Tokie veiksniai mažina kaimo bendruomenės galimybes tolimesniam vystymuisi, silpnina žmogiškųjų išteklių pasisavinimą ir sudaro kliūtis bendruomenės tarybos narių įsipareigojimui. Kiekvieno tarybos nario įsipareigojimas turėtų būti visų pirma susijęs tarpusavyje bendro tikslo siekimui. Neįmanoma pasiekti reikiamų rezultatų apsiribojant viena ar kita veiklos sritimi. Tai turėtų būti siekiama per veiklų visumą, kiekvieno tarybos nario suinteresuotumą, aktyvumą, kompetenciją.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pradėjo keistis visuomenės požiūris į proto negalią turinčius asmenis. Teikiant socialines paslaugas organizacijos orientuojasi į siaurą klientų ratą neretai pamirštant įtraukti pačių klientų aplinkos žmones, bendruomeniškumo procesą, todėl teikiamos paslaugos neatitinka paslaugų gavėjų lūkesčių. Tyrimui pasirinkti X grupiniai gyvenimo namai proto negalią turintiems asmenims, kaip naujoviška neįgaliųjų socialinės integracijos forma, ir kurią tiriant siekiama atsakyti į tyrimo klausimą – kokios socialinių paslaugų plėtros kryptys grupinio gyvenimo namuose proto negalią turintiems asmenims yra aktualios ir reikalingos, atliepiant proto negalės asmenų bei jų artimųjų poreikius. Tyrimo objektas - socialinių paslaugų plėtros kryptys grupinio gyvenimo namuose. Tyrimo tikslas - išnagrinėjus socialinių paslaugų plėtros kryptis grupinio gyvenimo namuose proto negalią turintiems asmenims, parengti socialinių paslaugų plėtros projektą. Tyrimo tikslui pasiekti buvo iškelti tokie uždaviniai: 1) atskleisti grupinio gyvenimo namų proto negalią turintiems asmenims socialinių paslaugų teikimo pobūdį ir ypatumus; 2) atskleisti bendruomeniškumo plėtotės reikšmę atliepiant proto negalios asmenų bei jų artimųjų poreikius socialinių paslaugų teikimo procese; 3) ištirti socialinių paslaugų proto negalią turintiems asmenims plėtros kryptis grupinio gyvenimo namuose; 4) parengti socialinių paslaugų plėtros projektą grupinio gyvenimo namams proto negalią turintiems asmenims. Tyrimui atlikti buvo pasirinktas kokybinis tyrimo metodas naudojant atvejo analizę. Atvejo duomenų šaltiniai – grupinių gyvenimo namų dokumentacija ir 6 interviu. Pasirinkti tyrimo dalyviai, kurie tiesiogiai susiję su analizuojama tema: grupinių gyvenimo namų vadovė, socialinis darbuotojas, socialinio darbuotojo padėjėjas, klientas, kliento šeimos narys, potensialaus kliento šeimos narys. Gautiems tyrimo duomenims apdoroti buvo pasirinktas temų analizės metodas. Remtasi interpretuojamaja – konstruktyvistine ontologija ir interpretuojamaja – subjektyvistine epistemologija. Atvejo analizė atskleidė, kad X grupiniuose gyvenimo namuose asmenims su proto negalia per užimtumą yra siekiama integruoti gyventojus į visuomenę, skatinant savarankiškumą. Bendruomeniniai ryšiai yra palaikomi per paramą vietos gyventojams, kultūrinius renginius. Tyrimas išryškino X grupiniuose gyvenimo namuose socialinių paslaugų plėtros kryptis pagal paslaugų gavėjų grupes, kurios būtų aktualios ir tenkintų neįgaliųjų ir jų šeimos poreikius: paslaugos gyventojų artimiesiems, namų personalui, bendruomenės nariams. Pagal gautus tyrimo duomenis yra pasiūlyti projektiniai sprendimai plėtoti nestacionarių socialinių paslaugų teikimą šiuose namuose.