Kašiubaitė, Akvilė

Monografijoje atskleidžiama, kaip Kupiškio krašto sentikių bendruomenės, patirdamos represijas ir persekiojimus carų valdomoje XIX a. Rusijos imperijoje, siekė išsaugoti savo kultūrinę ir religinę tapatybę. Pristatomi iki šiol nežinoti Čekautiškio sentikių parapijos įkūrėjai broliai Kondratjevai-Prokofjevai, analizuojamos istorikų netyrinėtos XIX a. vidurio teismų bylos, iškeltos Kupiškio krašto sentikiams. Bylose gausu informacijos ne tik apie sentikiams taikytas teismų praktikas, bet ir kasdienes bendruomenės problemas, to laikmečio gyvenimą, iškilias sentikių asmenybes. Aprašytų ginčų objektai ir kontekstai leidžia susipažinti su to meto aktualijomis, aštriausiais bendruomenės ginčais, suvokti istorinių individų nuostatas ir unikalias patirtis. Tyrimas atskleidžia, kad Kupiškio krašto sentikių gyvenvietės buvo ne vien paprasti rusų kaimai, bet ir sentikių dvasinis centras, apie kurį nieko nebuvo žinoma.

Straipsnyje atskleidžiamos XIX a. antrosios pusės Kauno gubernijos Kupiškio krašto Bagdonių sentikių parapijos bendruomenės ypatybės ir XX a. pradžioje susiklosčiusios aplinkybės, dėl kurių 1908 m. dalis bendruomenės narių savo noru išvyko į Sibirą. Remiantis įrašu, rastu ant tarptautiniame meno kūrinių aukcione parduoto sentikių kryžiaus, XIX a. vidurio teismo bylomis ir Altajuje esančio Karakolo kaimo kraštotyros duomenimis, straipsnyje pateikiama naujų duomenų apie Bagdonių parapijos sentikių gyvenimą ir dalies bendruomenės narių likimus jiems išsikrausčius į Sibirą. Straipsnyje atskleidžiama aplinkinių požiūrio į Bagdonių sentikius dinamika, kintanti pagal tai, kokioje aplinkoje jie gyveno.

Straipsnyje analizuojama pastato Kaune, Žemaičių g. 85, kurį galime priskirti Kauno modernizmo architektūriniam paveldui, istorija. Nuo 1937 m., kai buvo pastatyti pranciškonių vienuolyno seserims priklausę namai, ne vieną kartą pasikeitė pastato paskirtis. Jame veikė pirmieji uždari rekolekcijų namai, neturtingų merginų bendrabutis, sovietmečiu – vaikų namai Nr. 1 ir Valstybinis pedagoginis muziejus, o 2002 m. jame vėl apsigyveno seserys vienuolės. Nepaisant turtingos praeities, pastato istorija nėra išsamiau nagrinėta. Šiame straipsnyje ji atskleidžiama pasitelkus nepublikuotus privačius Dieviškosios Jėzaus Širdies pranciškonių kongregacijos ir Lietuvos švietimo muziejaus fondų dokumentus, taip pat įvairaus laikotarpio Kauno regioninio valstybės archyvo bylas, publikuotus atsiminimus ir straipsnius spaudoje. Analizuojami 1989 m. „Kauno tiesoje“ publikuoti laiškai redakcijai, kurie padėjo išsaugoti pastato teritorijos vientisumą.