Words of Slavonic origin are both characteristic literal language phenomena (Laua, 1981) as well as phenomena of Latvian language sub-dialects. Especially frequent they are in Latgalian sub-dialects and they are only sporadically met in other places in Latvia (Laumane, 1977, 55). The aim of this article is to analyze words of Slavonic origin in one of Latvia’s South West sub-dialects – Rucava sub-dialect, their frequency in the neighboring sub-dialects of Rucava, to analyze them from the point of view of word class as well as to look at thematic groups of words of Slavonic origin. There are not observed a large number of words of Slavonic origin in Rucava’s sub dialect. It is also problematic to define their origin since many of them might have been borrowed in through Lithuanian language from the Polish or Russian languages (Lau mane, 1977, 55–56) One of the important issues connected to words of Slavonic origin is the problem of chronology. For example, part of these words used in Latgalia has ancient roots (Laumane, 1977, 50-51, 55-56). Whereas part of Slavonic words used in South West Kurland’s sub-dia lects might be of newer origin because there are no direct historical contacts with Slavonic languages or sub-dialects. Thus the question: are they direct or indirect borrowings? Sometimes it is difficult to trace from which language or even from which language group the lexemes have been borrowed: From Russian or Polish: for example irka – “decorative embroidery on the sleeves of a shirt”; kuds – “slim, thin, skinny”; slīve - ”plum” and others; From Slavonic or Germanic languages, for example, gruce – “borridge made of barley, pearl-barley”; jāmarks/jāmarka – “fair”. From the aspect of geographical distribution a few lexemes have been observed only in Rucava and neighboring sub-dialects (such as lexemes gvazdiks, jāmarks); part of lexemes are mostly spread in Latgalia, sometimes also in other places of Latvia (for ex ample, durns, kavat, kuska). In the collected material there are 74,4% nouns, 15,4% verbs, 7,7 % adjectives and 2,6% adverbs. 144 Thematically 15,4% lexemes denote actions and names of plants, 12,8% lexemes are connected to clothing, 10,3 % lexemes are connected to household life andothers. As to the territorial aspect – some lexemes so far have been observed only in Rucava and the neighboring sub-dialects (suc as lexemes gvazdiks, jāmarks, piegrazāt); some lexemes typical for Rucava most often are observed in Latgalia, sometimes in other places of Latvia (for example, durns, kavāt, kuska). Rucava’s sub- dialect words of Slavonic origin have been actively used in the late 20th century and at the beginning of the 21st century. Some of the Slavonic borrowings still have phonetical and morphological variants as well as various derivatives (for example, kuds//kuts; riedīt//izriedīt//pieriedīt), thus proving their vitality also in the future.

Latvijoje yra 10 nuo seno gyvenusių lietuvių patarmių (Uodegėnai, Ciskodas, Indrica, Daugavpilis, Subate-Aknista, Neretos, Skaistkalnė, Skironys, Snikeriai, Vadakstis), 10 tarmių Baltarusijoje (Breslauja-Apsas, Kamojys, Kliukščionys, Gervėčiai, Lazūnai, Armoniškės, Pelesa-Rodūnia, Zietela, Pervalkas, Azierkai) ir 4 tarmės Lenkijoje (Seinai, Punskas, Eglinė, Vižainis). Lietuviškos patarmės (Sovetsk, Neman, ir kt.). Karaliaučiaus srities patarmės sunyko karo metu ir po jo. Lietuviškos patarmės Latvijoje kaip ir kitose trijose kaimyninėse šalyse – tai lietuvių kalbos tąsa už Lietuvos Respublikos ribų. Toli nuo Lietuvos funkcionuo jančios vilniškių tarmės patarmės Latgaloje yra ypač savitos. Jos išlaikė formas geriau nei Uodegėnų patarmė ar labiausiai nutolusi nuo Lietuvos Ciskodo patarmė. Pagal kirčiuotų balsių tarimą bendrinėje lietuvių kalboje Ciskodo ir Uodegėnų patarmės priklauso žadininkams (jie taria „žadis“, vietoj „žodis“), o Daugpilio ir Aknistės-Subatės patarmės priklauso žalininkams (jie taria „žalė“ vietoj „žolė“), t.y. jie keičia ilgąjį balsį „o“ į „a“ nekirčiuotuose skiemenyse. Savo ruožtu pirmoji patarmių grupė keičia kirčiuoto skiemens balsę „ė“ į dvibalsį „ie“, o antroji grupė išlaiko balsę „ė“. Poziciniai užpakalinių balsių variantai atsiranda po kietai tariamų priebalsių.

Straipsnyje apžvelgiami šiuolaikinėje lietuvių vaikų prozoje rasti augalų vardai, kurie kuo nors (fonetika, daryba, šaknimi ar reikšme) skiriasi nuo mokslinių augalų pavadinimų. Tokių fitonimų rasta 46 autorių 76 kūriniuose. Straipsnyje daugiausia dėmesio skiriama tokių pavadinimų vartosenai, taip pat atkreipiamas dėmesys į jų motyvaciją, darybą ir funkcijas tekste. Pagal vartojimo polinkius skirtinos dvi didesnės tiriamų fitonimų grupės: 1) visuotinai liaudies šnekamojoje kalboje vartojami pavadinimai (vienažodžiai genčių ir dvižodžiai rūšiniai augalų vardai); 2) tarmiški augalų vardai. Taip pat išsiskiria nemaža iš svetimų kalbų perimtų augalų vardų grupė. Liaudiški augalų pavadinimai prozos tekstuose pagyvina kūrinių stilių, suteikia jam nacionalinės specifikos bruožų, taip pat plečia vaikų žodyną, turtina kalbą ir skatina juos geriau pažinti tikrovę. Dažnai pasitelkę tokius vardus autoriai kuria personažų ir vietų pavadinimus. Nustatyta, kad daugiau liaudiškų augalų vardų rasta vyresnės kartos autorių kūryboje. Turinčių tarmę autorių leksika turtingesnė, vaizdingesnė, jų tekstuose daugiau gyvosios kalbos intonacijų. Taip pat tokių fitonimų vartosenai įtakos turi ir pasirinkta kūrinio tema.

Paprastai prielinksnis kaip kalbos dalis yra nesunkiai identifiuojamas. Vis dėlto pagrindiniuose lietuvių kalbos žodynuose, gramatikose, morfologijos tyrinėjimuose požiūris į kai kuriuos prielinksninius junginius nesutampa. Tas pats junginys vienuose kalbotyros darbuose laikomas prieveiksmiu, kituose – frazeologizmu, dar kituose – laisvu žodžių junginiu. Dėl įvairių kitimų kai kurie prielinksniai turi labai daug variantų (nuo 2 iki 18). Dažniausias kitimas yra prielinksnių trumpinimas – dėl morfologinio nereikšmingumo numetami galiniai garsai (dažniausiai balsiai). Nereta prielinksnių pseudomorfologizacija – įvairių kaitybinių ir darybinių morfemų pridėjimas, nors dėl to žodis netampa kaitomas. Kai kuriose rytų aukštaičių patarmėse suvienodinami prielinksniai ir priešdėliai. Kitokių kitimų pasitaiko retai. Bendrinėje lietuvių kalboje ir tarmėse smarkiai skiriasi prielinksnių vartojimas su linksniais. Bendrinėje kalboje su prielinksniais beveik nevartojamas naudininko linksnis, o tarmėse jis vartojamas labai dažnai. Apibrėžimuose dažnai nurodoma, kad prielinksnis vartojamas tik su netiesioginiais linksniais, bet tarmėse jis pavartojamas ir su vardininko linksniu.

Straipsnis skirtas tarmių morfologijos problemoms. Jame išsamiai aprašomi rytų aukštaičių panevėžiškių patarmės Joniškėlio šnektos būdvardžių kamienai. Aptariami pagrindiniai visų linksnių formų skirtumai nuo bendrinės kalbos. Daromos tokios išvados: 1) šnektoje geriausiai išlaikyti a (f. a) ir ia (f. ia) kamienų būdvardžiai; 2) visų kamienų būdvardžių vyriškosios bei moteriškosios giminės daugiskaitos naudininko formos - sutrumpėjusios dviskaitos formos; 3) visų kamienų vienaskaitos ir daugiskaitos vietininkų formų dvivokalės galūnės pakeistos vien-vokalėmis; 4) a (f. a) iria (f.ia) kamienų vyriškosios giminės vienaskaitos naudininkas kirčiuojamas tvir- tagališkai ir sutampa su sutrumpėjusia vienaskaitos vietininko forma; 5) Joniškėlio šnektoje u (f. ia) kamienas yra vienas iš neproduktyviausių; šnektoje u (f. ia) kamieno būdvardžių vienaskaitos kilmininkas gali būti dvejopas: šalia u kamieno vietomis pasitaiko naujadarinių formų su ja / a kamieno galūnėmis; u (f. ia) kamieno būdvardžių moteriškosios giminės vienaskaitos įnagininkas (su) plačia šnektoje turi kitokią formą (dažniausiai vartojama forma ne su -č, kaip įprasta, o su -/: so plai* sofcn" ašęn" niekor neiš" ~ su platia suknia aš niekur neisiu).

Straipsnyje pateikiama fonologinė dabartinės bendrinės lietuvių kalbos kirčiavimo aktualijų interpretacija. Todėl straipsnis susideda iš dviejų dalių – apžvelgiamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos aktorių ir režisierių specialybės studentų, kuriems autorė 2002–2010 m. dėstė akcentologijos ir kalbos kultūros kursą, praktinis kirčiavimas raštu ir žodžiu per pastaruosius aštuonerius metus, išryškinamos kirčiavimo aktualijos ir pateikiamas aktualiausių bendrinės lietuvių kalbos vartosenos kirčiavimo tendencijų fonologinis aiškinimas. Daroma prielaida, kad, įvairių tarmių ir miestų sociolektų atstovams stengiantis kalbėti bendrine kalba, gali „susikirsti“ dvi tradicinių lietuvių tarmių kiekybinės balsių sistemos ir atsirasti „naujoji“ sistema. Jai būtų būdinga balsių kiekybės priešpriešos defonologizacija, kuri rastųsi dėl skirtingos šios priešpriešos realizacijos – kokybinės „vakarietiškosiose“ tarmėse ir kiekybinės „rytietiškosiose“. Sinchroninis kitimas indikuoja būsimą diachroninį pakitimą – kiekybinės balsių priešpriešos defonologizaciją, o ši priešprieša yra lietuvių akcentinės sistemos pagrindas. Taigi akcentuacijos kitimų priežastis gali būti balsių kiekybės priešpriešos nykimo ar defonologizacijos apraiškos.

Ašãšninkų ir Kabẽlių šnektos priklauso pietų aukštaičių tarmei, yra pačiuose Varėnõs rajono pietuose. Šios šnektos kalbininkams gerai žinomos dėl vadinamojo priebalsių porų s, z ir š, ž painiojimo. 1965 m. ekspedicijos metu pastebėta, kad abu reiškiniai dar buvo smarkiai paplitę. Daug žmonių dar tarė s, z vietoj š, ž. Ši ypatybė laikoma čia gyvenusios jotvingių genties kalbos reliktu. Nors priebalsių s, z tarimas vietoj š, ž užfiksuotas ir tose tarmėse, kur nebuvo jokio substrato (pavyzdžiui, vilniškių patarmėje), bet nėra jokių argumentų, Ašãšninkų ir Kabẽlių šnektose neigiančių jotvingių kalbos palikimą. Dabar šią ypatybę nesistemingai yra išlaikę tik keli seni žmonės – beveik visi vyrai. 1965 m. buvo gyvas ir priešingas reiškinys – priebalsių š, ž tarimas vietoj s, z. Tai hiperkorekcija – perdėtas stengimasis kalbėti netarmiškai. Dabar ši ypatybė beveik neišlikusi. Priebalsiai š, ž vietoj s, z tariami tik kai kuriuose tikriniuose daiktavardžiuose. Retai bepasitaiko ir minkštųjų priebalsių porų painiojimo atvejų. Pirmoji dzūkavimo ypatybė (tj, dj > c, ʒ) išlaikyta visai nuosekliai. Pietų aukštaičiai greičiausiai yra išlaikę senąsias įvardžio jis, jį formas. Priebalsio j numetimas čia mažai tikėtinas, nes šioje tarmėje žodžio pradžioje linkstama jį pridėti, o ne numesti.

The results of the experimental research of Eastern Lithuanian sub-dialect of Utena plural dative and plural instrumental flexions are examined in the article. Due to the development of phonetic sounds and morphological shortening those forms in the subdialect of Utena have become homonymous, e.g. šakom, didelėm, akim. Only accents could potentially differentiate between them. In the literature there has not been one opinion about accents of those forms till now – in the previous dialectological sources they have been marked unequally. While trying to determine the accent features of those forms, the duration of their flexions diphthongs of the first components o, ė, i, the main tone and intensity have been examined. The results of the research demonstrated that there are no clear accent differences in those forms. The duration difference is a little bit clearer; the parameters of other features vary. It is possible to think that in the sub-dialect of Utena those forms are pronounced more or less equally.