Icon as the liturgical art shape belongs to the sense of Orthodox Church. There reflect Eternal truthes which people long for during all times. It’s language might be understood for everyone who believes because the re is no verbal barrier. Icon is not only the witness of eternal beauty but it also contains something very important and is directed into human’s heart. Hence it can’t belong to only one part of Church. In every period of time in icon “writing” appear new expression forms which conform to that time. But very first icons don’t lose their sense. Temporary and historical belongs to eternal origin in icon. This origin we often call mystery. Any attempt to quess this mystery turns it into a thing and thus abolishes the possibility of opening to that Real Reality. It makes impossible to experience it face to face in own being. Icon says the Word of Revelation revelated to Moses on the Horeb mountain: “I am who I am”. God’s speaking to human pierces through everything what happens in our life, everything what happens in the world we are, all biografical and historical process, all ways which we choose when we try to apprehend the Real Reality. Icon - the gate into it.

Žmogaus santykis su begalybe, amžinybe, visuma nėra vien abstrakti filosofijos sąvoka. Tai konkrečiai išgyvenama patirtis kaip esamybė, kaip tikrovė. Religinė patirtis koegzistuoja su visa kita žmogaus išgyvenama patirtimi kasdienybėje ir negali būti nuo jos atskirta. Religinė patirtis tampriai siejasi su mistine patirtimi. Galiausiai, kai mūsų klausimai užkliudo dieviškumo paslaptį, randasi dar kitokia patirtis: tikroji Tikrovė atsiveria tik gyvai patirčiai dabarties akimirkoje. Ją galime pažinti tik savo buvimu.

Straipsnyje, remiantis interdisciplininės komparatyvistikos metodu / teorija, siekiama analizuoti ir interpretuoti iki šiol tarpusavyje nelygintų šiuolaikinių populiariosios kultūros lietuvių ir britų moterų romanų –Dalios Jazukevičiūtės Dviejų mėnulių baras (2008) ir Charlotte‘ės Mendelson Beveik anglė (2013) – pagrindinių veikėjų konstruojamos tapatybės raišką migracinėje aplinkoje ir jos įtaką jų savivokai. Taip pat šiuo tyrimu norima atskleisti herojų bevietiškumo būsenos priežastis ir pasekmes, objektyvizuotos (arba institucionalizuotos) tikrovės pažeidimus, kurie determinuoja jų kasdienį elgesį ir koreguoja gyvenimo prasmę. Kad būtų pasiektas užsibrėžtas tikslas, straipsnio pradžioje pristatoma šiuolaikinio moterų romano situacija, ypatybės ir tendencijos populiariosios kultūros bei literatūros kontekste. Taip pat apžvelgiama Lietuvos ir užsienio šalių mokslinė literatūra migracijos, tapatybės ir socialinio aplinkos konstravimo temomis. Vaizduojamų tapatybės ir socialinio tikrovės konstravimo procesų tyrimui taikoma socialinio konstrukcionizmo teorija (Manuelis Castellsas, Peteris L. Bergeris ir Thomasas Luckmannas).

Straipsnyje nagrinėjama, kaip kalba formuoja jėzuito, filosofo Pierre Teilhard de Chardin evoliucijos teorijos pamatus. Aptariama knygoje „Žmogaus fenomenas“ pristatyta teorija bei svarbiausios jos sąvokos. Išryškinami sunkumai, su kuriais susiduria autorius, siekdamas įtikinamai aprašyti pasaulio vystymosi idėją. Parodoma, kad pati kalba „priešinasi“ tam, ką nori pasakyti Teilhard de Chardin ir primeta savo metafiziką.

Straipsnyje tiriamas Tomo Akviniečio politinės filosofijos metafizinis principas, kurį geriausiai atskleisti padeda autoriteto sąvoka. Šį principą sudaro intencionalus žmogaus sąmonės ryšys su Dievo kuriamu pasauliu, t. y. tikrove kaip tokia. Glaustai perteikus Tomo Akviniečio politikos sampratą analizuojama, kokią autoritetų hierarchiją politikoje lemia šis principas bei pagal kokį modelį šie autoritetai organizuoja valstybę. Didelis dėmesys skiriamas pačiai autoriteto sąvokai bei jos transformacijai žydiškoje-krikščioniškoje terpėje. Nagrinėjamos bendrojo gėrio ir žmogaus prigimties sąvokos, politinės valdžios teisėtumo kriterijus, individo laisvės ir jos santykio su politiniu autoritetu problema. Straipsnyje Tomo Akviniečio politinės filosofijos principai yra priešinami moderniųjų laikų politinės filosofijos prielaidoms.

Gyvename įvairiausių daiktų ir reiškinių pasaulyje, dažnai net neprisiliesdami prie Tikrovės. Neapsunkindami savęs nenaudingomis ir varginančiomis mintimis, tikrove laikome tik tai, kas regima ir apčiuopiama, tik tai, kas siejasi su išorine pažanga, asmenine sėkme ir nauda. Sugrįžti į Tikrovę – tai, visų pirma, sugrįžti į save. Savęs pažinimas mus veda gilyn, atveria mūsų pačių esmę. Galiausiai savęs pažinimas tampa Dievo pažinimu arba Tikrosios Tikrovės pažinimu. Straipsnyje ši tema gvildenama pasitelkiant Pradžios knygos pirmuosius skyrius, kuriuose atsiskleidžia tikrasis Dievo ir žmogaus santykis. Akcentuojama pirmapradės nuodėmės samprata, atspindinti Tikrosios Tikrovės ir žmogiškosios esmės praradimą. Praradęs savo esmę, žmogus kontempliuoja iškreiptą Dievo paveikslą. Dievo paveikslas, praradus santykį su Dievu, tampa kančios vieta, kurioje be perstojo patiriamas pražūtingas troškimas tapti kaip Dievas. Buvimas iškreiptoje tikrovėje teigia tik save, žmogus tampa savo paties stabu vis labiau užsisklęsdamas savyje. Atsisakęs būti Dievo paveikslu, žmogus sugrįžta į buvimą „niekuo“. Toks gyvenimas – tai kančios ir mirties simbolis. Sugrįžti į Tikrąją Tikrovę – didžiausias žmogaus troškimas. Kelias Dievo link eina per savęs pažinimą – tikrosios savo esmės suvokimą. Pažinti savo esmę – tai grįžti į pirmapradį santykį su Dievu.

Focusing on Jonas Mekas’s film "Guns of the trees", this article discusses the relation between reality, the real, and philotopy. The political ideology of the Left and its meanings in the visual text are analyzed from a psychoanalytical point of view. The article also gives some insight into the factual context of Guns of the Trees, the process of the film‘s creation and its reception; the main protagonists‘ conflict with the politically right-wing and/or liberal democratic ideology of the United States in the 1960s; the textual structure of the film; and the possibility of philotopical being, emphasizing love of nature and of other people. The article concludes with the statement that the Left is the very last ideology, after which anarchy may come, giving rise to a new order of human and social relations in a world worth living in.

Emigration from the Republic of Lithuania in the period from 1918 to 1940 was influenced by many social factors. Lithuanians began to stream to South America after the First World War, mostly in the 3rd decade of the 20th c., when the USA had established quotas for emigrants. Lithuanians in Brazil formed one of the biggest communities in South America, comparable to those in North America. The Lithuanian government contemplated plans to create “another Lithuania” in Brazil. Professor Kazys Pakštas was the first person to champion the idea of colonization, and he had a vision of “another Lithuania”. Life for Lithuanian emigrants in Brazil was hard enough. Deceptive practices of emigration bureaus and the politics of the government of Brazil attracted the biggest number of Lithuanian emigrants from 1926 to 1930. They had to adjust to an unusual climate, do very hard work, and they had no rights whatsoever. Although their life in Brazil was complicated, they still managed to establish various organizations, societies, schools, and libraries for their children, with some support from the Lithuanian government.

Journalists and scientists seek to grasp reality and to understand it. Print journalists use the vehicle of the word; radio journalists do so too; TV journalists also rely on words, though their principal vehicle of communication is the picture, the image, as is that of moviemakers and of still photographers. But recently the importance and power of photography has been exaggerated. It’s time to put things aright again.

The main aim of the article is to compare fictional worlds of two authors of two different cultures and periods – American writer Sherwood Anderson (1876–1941) and Lithuanian author Jolita Skablauskaitė (1950), to ponder upon the possibilities of literary grotesque and the validity of the term genius loci nowadays. Reality of everyday life in J. Skablauskaitė’s texts is more distorted, but this grotesque deformation is not so embarrassing or depressing as perverted being of Sh. Anderson’s characters. Specific atmosphere in the texts of American writer is stipulated by the relations between odd characters and their unusual moods, though from the first sight it could resemble quite usual everyday life. Nevertheless American grotesque encodes impossibility to change something or to change oneself. J. Skablauskaitė’s grotesque is a bit different – marked by specific potential and a kind of more “visual“. These texts written in different cultures and on different time are alike by encoded particular contrasts between authentic feelings and enforced obligations. American and Lithuanian authors used their own notions of grotesque, but the messages they have sent are the same – a human-being is limited and limitless at the same time. So may be, we could say, that the term genius loci could be understood in a broader sense – as a creative guiding spirit, in charge of the territory, encompassing the whole world.