Straipsnyje vertinamas onkologijos srities sveikatos priežiūros specialistų požiūris į personalizuotos psichosocialinės pagalbos (PPS) vystymą kasdienėje praktikoje. Naudojantis aiškinamojo tipo ilgalaikio tyrimo metodologija, retrospektyviniu ir perspektyviniu požiūriais identifikuojami veiksniai, sąlygojantys PPS vystymą organizacijoje. Atlikto empirinio tyrimo rezultatai patvirtina pasaulines į asmenį orientuoto požiūrio prieigos įgyvendinimo tendencijas ir nustato trukdžius, kurie gali būti svarbūs dėl PPS plėtojimo ir kitose srityse bei organizacijose, atsirandančius integruojant PPS į rutininę įstaigų veiklą.

Straipsnyje nagrinėjama skaistumo dorybė remiantis jos apibrėžimu Katalikų Bažnyčios katekizme. Pateikiami argumentai žodžio „lytis“ keitimui į jo sinonimą „gimtis“, išskleidžiamos „asmens“ ir „įasmeninimo“ sąvokos, aprašoma, kaip jos suprantamos krikščioniškoje tradicijoje, priešpriešinant šį supratimą paplitusiam „asmeniškumo“ kaip „privatumo“ suvokimui; apmąstoma žodžio „skaistus“ vartosenos ne moralinei savybei išreikšti lietuvių kalboje prasmė.

The text analyses the link between theory-practice-values, related to the social work on the field of elderly people. New methodological proposals retain two statements as transverse elements: personalizing relations and valuing citizenship. Respect for human dignity and personal identity is one of the historical ethical bulwarks of knowledge in the sphere of social intervention, one of its postulates and operational principles. This ethical principle has been a benchmark for professional practice as a whole for many years. Respect for difference is fundamental to the establishment of compensating and rehabilitating measures, and it fosters the humanization of the structures, especially where residential care is involved. Accepting the elderly as citizens implies giving them rights founded on values such as respect for difference and human dignity.