Straipsnis skirtas pirmiausia tradicinio muzikos paveldo integravimo į reformuotą liturgiją klausimams. Iškėlus visuotinį veiklumą ir leidus vartoti gimtąją kalbą tarsi sumenko galimybės liturgijoje giedoti chorui ar schola cantorum. Tačiau norint teisingai suprasti ir įgyvendinti reformą, būtina ne tik įsigilinti į muziką reglamentuojančius Bažnyčios dokumentus, bet ir atsižvelgti į jų hierarchiją bei tradicinį Bažnyčios pobūdį. Tuo remiantis, aptariamos senojo muzikos paveldo (taip pat ir šiuolaikinių autorinių kompozicijų chorui) derinimo su atnaujinta liturgija galimybės.

Straipsnis skirtas liturginio atsinaujinimo judėjimo eigai ir jo aktualijoms bei gairėms aptarti. Kreipiamas dėmesys į tikinčiuosius, reformos įpareigojantį aktyvų dalyvavimą liturgijoje, ypač pasireiškiantį per liturginį giedojimą. Analizuojama liturginio giedojimo problematika, remiamasi Vatikano II Susirinkimo pateiktomis liturgijos atnaujinimo gairėmis.

Bažnytinę (arba liturginę) kūrybą lemia daug veiksnių. Jai turi įtakos ir kūrėjų krikščioniškoji savivoka, jų atsivėrimo Dievui patirtis, ir istoriniai bei socialiniai procesai. Menininko misija – ugdyti visuomenę, vaduojant ją iš rutinos, ir padaryti dvasinę tikrovę kiek įmanoma labiau apčiuopiamą ir patrauklią – kūryboje realizuojama renkantis tam tikrą muzikos kalbą. Šiuolaikinė bažnytinė kompozitorių Kristinos Vasiliauskaitės, Vidmanto Bartulio, Algirdo Martinaičio ir kitų kūryba straipsnyje tyrinėjama melodikos, ritmikos, tonalumo, kompozicijos sudėtingumo ir originalumo (naujumo) aspektais, atsižvelgiant į Vakarų Europos bažnytinės muzikos istorijoje susiformavusią sakralumo sampratą ir į atnaujintos liturgijos keliamus reikalavimus. Tradicija grindžiama bažnytinė muzika laikytina visateise šiuolaikinės meno kūrybos dalimi, kuriai nedera taikyti avangardo estetikos principų.