Straipsnyje nagrinėjami vokiečių bendrinės ir mokslinės kalbos (biologijos ir astronomijos) semantiniai sakinių modeliai su slinkties veiksmažodžiais. Teorinėje dalyje teigiama, kad darbe remiamasi sakinio semantikos teorija. Ši teorija savo ruožtu pagrįsta semantinių predikatų klasių ir semantinių vaidmenų sąsaja. Predikatų klasių ir semantinių vaidmenų kombinacijos sudaro pagrindinę semantinę formulę – propoziciją. Praktinėje dalyje sudaromi semantiniai sakinių modeliai. Čia atsiskleidžia skirtumai tarp bendrosios kalbos ir mokslinės kalbos (biologijos ir astronomijos ) semantinių sakinių modelių. Modeliuojant sakinius su slinkties veiksmažodžiais
skiriamos dvi sakinių semantinių modelių grupės: veiksmo (Handlung) ir proceso (Vorgang). Analizė leidžia teigti, kad bendrinės kalbos tekstuose dominuoja semantiniai sakinių modeliai su semantiniais veiksmo predikatais, o mokslinės (biologijos ir astronomijos) kalbos tekstuose – su semantiniais proceso predikatais. Matomi skirtumai tarp bendrinės ir mokslinės kalbos išreiškiant veikėją ir kryptį, o tai padeda nustatyti semantiniai linksniai (Agens, Patiens, Direktiv). Išvadose pateikiama šios analizės svarba ir metodiniame lygmenyje, t. y. planuojant mokymo medžiagą dalykinės-mokslinės kalbos dėstymui.

Straipsnyje „Voivodinos rusinų kalba ХVІІІ a. pabaigos ir ХХ a. ukrainiečių literatūrinės kalbos variantų raidos kontekste“ aptariami Voivodinos rusinų kalbos atsiradimo ir vartosenos klausimai, susiję su ХVІІІ a. pabaigos ir ХХ a. laikotarpio ukrainiečių literatūrinės kalbos variantų raida. Atliktas tyrimas parodė, kad rusinai (dabartiniai ukrainiečiai) aptariamuoju laikotarpiu dar neturėjo sąlygų, būtinų bendram literatūrinės kalbos superteritoriniam standartui sukurti. Pagrindinės priežastys – objektyvūs, su kalba nesusiję politiniai ir geografiniai faktoriai. Šiuo istoriniu laikotarpiu ukrainiečių kalba turėjo kelis vartojamus literatūrinės kalbos variantus. ХVІІІ a. viduryje Voivodinos rusinai iš istorinės tėvynės atsinešė ukrainietiškąjį bažnytinės slavų kalbos variantą, tačiau jau XX a. pradžioje pradėjo vartoti literatūrinės kalbos variantą, kurio pagrindą sudarė rusinų ukrainiečių liaudies šnekamoji kalba, kuria buvo kalbama Voivodinos kaimuose. Tokiu būdu, būdami atskirti nuo pagrindinio ukrainiečių kalbos arealo, Voivodinos rusinai sugebėjo išsaugoti savo kultūrinį ir kalbinį identitetą.