Straipsnis skiriamas atgavusios laisvę ir atkuriamos Lietuvos valstybės galimiems politiniams kontūrams nusakyti. Jie brėžiami sekant praeitame amžiuje (1940–1994 m. laikotarpiu) Vakaruose gyvavusių pagrindinių lietuvių išeivijos organizacijų svarstymų pėdsakais. Mūsų išeivijos pagrindinėms organizacijoms autorius priskiria Amerikos lietuvių tarybą, Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą, Lietuvos laisvės komitetą ir Pasaulio lietuvių bendruomenę.

1927 m. balandžio 12 d. prezidentui Antanui Smetonai paleidus 3-ąjį Seimą, Lietuvoje baigėsi keletą metų trukęs demokratinio parlamentarizmo laikotarpis. Šio veiksmo iniciatoriai – po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo į valdžią atėję tautininkai. Tuo tarpu buvę jų sąjungininkai krikščionys demokratai (juos sudarė: LKDP, LŪS, LDF), po Seimo paleidimo vis dar tebeesantys valdžioje siekia, kad šalyje būtų surengti nauji Seimo rinkimai. To nepavykus pasiekti derybose pavasarį, Seimas ne tik nebuvo sušauktas, bet jau tų pačių metų vasaros pradžioje krikščionys demokratai atšaukė savo žmones iš vyriausybės ir perėjo opozicijon. Tų pačių metų rudenį tautininkai ir krikščionys demokratai pasitarimuose dar kartą mėgino surasti kompromisą ir susitarti dėl tolesnio šalies valdymo ir kartu dėl koalicinės valdžios sudarymo. Tačiau pasitarimai pasibaigė be rezultatų: šalyje įsigalėjo tautininkų diktatūra su prezidento A. Smetona priešakyje, o krikščionims demokratams beveik 14 metų teko tenkintis opozicinės partijos vaidmeniu.Pirmą kartą publikuojami šių partijų pasitarimų protokolai, atskleidžiantys tautininkų ir krikščionių demokratų vadų skirtingus požiūrius į demokratinį parlamentarizmą, 1922 m. demokratinę Lietuvos konstituciją, apskritai į valstybės valdymą. Dokumentai taip pat atskleidžia ir kitų subtilybių, kurios iki šiol nebuvo žinomos Lietuvos parlamentarizmo tyrėjams bei to meto visuomenei.

Remiantis 1944–1948 m. publikuotais TSRS ir Tarybų Lietuvos vadovybių pasisakymais Klaipėdos krašto priklausomybės klausimais, šiame straipsnyje analizuojami probleminiai Klaipėdos krašto tapsmo Tarybų Lietuvos teritorijos, buvusios Tarybų Sąjungos sudėtyje, dalimi klausimai ir teisiniai aspektai. Atskleidžiama, kokią politiką vykdė Tarybų Lietuvos vadovybė 1944–1946 m., kaip Klaipėdos krašto priklausomybė Tarybų Lietuvai buvo pristatoma sąjunginėje ir respublikinėje spaudoje 1944–1946 m. Taip pat, remiantis 1946–1948 m. vykusiais rinkimais į TSRS ir Lietuvos TSR Aukščiausiąsias ir vietines tarybas bei TSRS ir Lietuvos TSR aukščiausiųjų valstybės valdžios organų 1945–1948 m. priimtais teises aktais, atkuriama Klaipėdos krašto tapimo Tarybų Lietuvos teritorijos dalimi eiga.

The Lithuanian and American political scientist and lawyer Alexander Shtromas is an exclusive personality of the 20th century. Already in Soviet times, under the patronage of Antanas Sniečkus, the leader of the Communist Party of Lithuania, a high position in the Soviet nomenklatura was being prepared for him. While studying law and having started work as an attorney and from 1959 onwards in the Research Institute of Forensic Sciences, Shtromas had seen as if from the inside the formation of a new layer of lawyers in the Soviet Union. After choosing the path of a dissident and an active critic of the Soviet regime, Shtromas was forced to leave the Soviet Union in 1973. He lectured at universities and colleges in Great Britain and the United States. In addition to his academic and scholarly work, the political scientist devoted much attention to the analysis of Soviet life and to issues of the mentality and political consciousness of people living in the Soviet Union. At the same time, he also analyzed what actions emigrants should take and how they should behave under the conditions of international law in order to show that they (that is, the emigrants) are legitimate representatives of Lithuania. After the restoration of Lithuania’s independence in 1990, a new legal and political order was formed in the country. Shtromas did not stay away from these processes and often expressed his views on specific issues in periodicals or public meetings. This paper is devoted to analyzing the legal insights of Shtromas.

The article examines the concept of the Seimas (the parliament of the republic of Lithuania) resolution, its legal force, and practices of constitutional proceedings. Scientific research is undertaken with the goal to reveal its essential characteristics, as well as to detect possible legal regulation gaps and practice-based issues of implementation. While analyzing the evolution of centuries-old state parliamentarism, the state of the Seimas resolution and (or) of equivalent legislation was identified in times of the republic of both nations, the restoration of the state of Lithuania and of inter-war independent republic. Therefore, the Seimas resolution is the historical source of Lithuanian constitutional law. The concept of the Seimas resolution is enriched by its significance in march 1990, when the act of independence was adopted and published, as well as its direct provision in the constitution of 1992. This legal act addresses the relationship between the state authorities (distrust of government) and operational matters of the parliament itself (pre-term elections). The Seimas resolution is not an ordinary by-law. Having analysed more than twenty years of Lithuanian parliamentary experiences, the resolution should rather be considered as the primary means of expression of the political will of the Seimas. Depending on the importance of the issue, the will could be derived from the constitution itself and its principles, as well as from the representation of people’s sovereignty. One of the most important areas of implementation of the Seimas resolution is the parliamentary oversight. By adopting respective resolutions, the Seimas may require reports from the accountable state authorities; it also may assess their performance or assign them various tasks. Some very important seimas resolutions (for example on elections results or impeachment petition to the constitutional court) could be voted with simple majority of participating members of seimas. The significance of such decisions requires renegotiating qualifications of voting to avoid unpredictable consequences in the Lithuanian politics. The Seimas resolutions also have a close relationship with the proceedings of the constitutional court of the republic of Lithuania. The Seimas can implement some of the court’s judgments and conclusions by its resolutions. On the other hand, the constitutional court itself may assess whether the disputable Seimas resolution is in conformity with the constitution. It is possible in some cases that the court can examine the constitutionality of resolution on implementation of its own conclusions.

Visų trijų skyrių analizę įprasmina darbo išvados, kurios atsako į knygos pavadinimo klausimą. Pasak autoriaus, Konstitucija Europai netiko dėl daugelio priežasčių. Konstitucionalizacijos bandymo procesas išryškino didžiųjų ir mažųjų ES valstybių interesų skirtumus, supriešino šerdies ir periferijos valstybes, ES plėtros ir gilinimo šalininkus, atskleidė Prancūzijos ambicijas lyderiauti Europos Sąjungoje. Prie ES konstitucijos priėmimo nesėkmių prisidėjo dokumento turinio ir jo pavadinimo prieštara, dokumento teksto sudėtingumas, referendumo pasirinkimas tarptautinei sutarčiai ratifikuoti, pagilėjusi elito ir masių takoskyra, sisteminė eurointegracijos legitimacijos metodų krizė ir daugelis kitų faktorių. Apibendrinant norėtųsi pažymėti, kad recenzijoje išsakytos pastabos nėra itin svarbios, nes kai kuriuos trūkumus, analizės netolydumą kompensuoja knygų operatyvumas. Taip sparčiai besikeičiančiais laikais labai svarbu Lietuvos politologams reaguoti į čia pat vykstančius įvykius ir besitęsiančius procesus. Taigi pagirtinas autoriaus siekis 2005 m. pabaigoje išleistoje knygoje apžvelgti tų pačių metų viduryje vykusių procesų raidą ar 2004 m. pradžioje pasirodžiusioje knygoje aptarti praėjusių metų įvykius. Operatyvumas jokiu būdu nereiškia, kad knygos paviršutiniškos. Pavyzdžiui, recenzijos rašymo metu pagrindiniuose pasaulio politikos mokslų žurnaluose ima rastis detalesnės atvejų studijos, kurios pateikia atskirų atvejų detalesnes analizes, negu sau kėlė užduotį L. Mažylis savo monografijoje. Vis dėlto pasiektos esminės knygų ir pasirodžiusių straipsnių įžvalgos sutampa. Nepritarimas ES konstitucijai motyvuojamas panašiais argumentais: balsavimu prieš elitą, partijų sistemos krize, valstybės vidaus politikos problemų dominavimu europinio balsavimo motyvacijoje.[...].

The concept „Socialism of XXIst century“ was first used by German sociologist, Professor Heinz Dieterich Steffan. In his two books „El Socialismo del Siglo XXI“ and „Hugo Chávez y el Socialismo del Siglo XXI“ as well as in many articles and interviews he described what new socialism should look like. It is mainly consist of 4 institutions. First of all, Equivalence economy, which should be based on Marxian labor theory of value and which is democratically determined by those who directly create value, instead of marketeconomical principles. Second institution of Socialism of XXIst century is majority democracy, which makes use of plebiscites, referendums to decide upon important questions that concern the whole society. Majority democracy is also based on democratic state institutions as legitimate representatives of the common interests of the majority of citizens, with a suitable protection of minority rights. The third component of new socialism is the critical and responsible subject, the rationally, ethically and aesthetically self-determined citizen. The last part of the Socialism of XXIst century is classless society. In foreign policy it is very important regional cooperation. On January 30, 2005, in a speech to the 5th World Social Forum, Venezuela’s President Hugo Chavez announced that he supported the creation of socialism of the XXIst century in Venezuela. According to Chavez, this socialism would be different from the socialism of the XXth century. While Chavez was vague about exactly how this new socialism would be different, he implied it would not be a state socialism as was practiced in the Soviet Union and Eastern Europe or as is practiced in Cuba today. Rather, it would be a socialism that would be more pluralistic and less state-centred.[...].

Mokslinėse apžvalgose svarstomos Seimo nutarimo kaip teisės akto ir konstitucinės teisės šaltinio (plačiaja prasme) sampratos, praktinio taikymo, teisinio privalomomo, konstitucinio teisinio vertinimo aktualijos, taip pat pateikiama Seimo nutarimo istorinės raidos charakteristika (įskaitant kitus formalius Lietuvos parlamentų priiminėtus sprendimus, artimus šiuolaikinio Seimo nutarimo konstitucinei sampratai. Pirmojoje apžvalgoje siekiama nustatyti šiuolaikinio Seimo nutarimo konstitucinio būvio (arba tiesioginio reglamentavimo 1992 m. LR Konstitucijoje) prielaidas, atkuriant įvairių laikotarpių ir kompetencijų (LDK, ATR, tarpukario Lietuvos bei LTSR) kolegialaus/parlamentinio valdymo organus. Konstatuojami nuoseklūs parlamentinių sprendimų (ne įstatymų) priėmimo teisinio pagrindimo bei praktinio taikymo procesai, nepriklausomai nuo susiklosčiusios valstybės valdymo formos ar politinio režimo. Neapsiribojant istoriniu Seimo nutarimo suvokimu, taip pat siekiama įvertinti ir kitas jo sampratas, ryšį su Konstitucijos tiesiogiai taikytinų nuostatų įgyvendinimu, kitais teisės aktais, Seimo nutarimų įvairovę ir jais agrinėjamų/sprendžiamų parlamentinio valdymo klausimų plotmę. Ginčijant kai kurias nusistovėjusias teisinės literatūros nuomones, argumentuojama, jog Seimo nutarimas nėra vien tik parlamento vidinio teisinio reguliavimo teisės aktas, taip pat – ne tik poįstatyminis teisės aktas, priklausomai nuo savo reguliavimo objekto, galintis tiesiogiai apimti ir įkūnyti konkrečias LR Konstitucijos normas. Antrojoje apžvalgoje svarstomos Seimo nutarimo kaip teisės akto teisinės galios, jo privalomumo, galiojimo asmenų, laiko, teritorijos atžvilgiu problemos. Atkreipiamas dėmesys į Seimo nutarimų priėmimo, įsigaliojimo, galiojimo bei panaikinimo/pripažinimo netekusiais galios klausimus. Pažymima, jog Seimo statutas neužtikrina skirtingų Seimo nutarimų (pagal reguliavimo dalyką) priėmimo bei įgyvendinimo tvarkos reikalavimų, nereikalauja tokių teisės aktų rengimo/priėmimo pagrindimo (motyvų), leidžia priimti tokius Seimo nutarimus, kurių tekstas ir turinys neatitinka bendrųjų teisėkūros reikalavimų. Aptariant Seimo nutarimų konstitucinio teisinio vertinimo aktualijas, pažymimas Seimo nutarimų teisinio reguliavimo skirtingumas ir tikslingumas išskirti tam tikrus Konstitucinio teismo nutarimus dėl nagrinėjamų klausimų specifikos (pvz. dėl kai kurių valstybės pareigūnų pašalinimo/paskyrimo į pareigas) arba numatyti, jog dalis Seimo nutarimų gali būti skundžiami ir nagrinėjami tik administracinėje teisenoje. Apžvalgoje konstatuojama, jog net ir tie Seimo nutarimai, kuriais įgyvendinamos LR Konstitucinio teismo išvados (pagal LR Konstitucijos 107 str.), galėtų būti nagrinėjamos Konstituciniame teisme dėl jų galimo prieštaravimo Konstitucijai (turinio ar priėmimo prasme), sustabdžius jų įgyvendinimą.