Ankstyvaisiais viduramžiais pagrindinis bažnyčių ir bažnytinių institucijų fundatorius buvo kunigaikštis, o nuo XII a. į šių institucijų steigimą įsitraukė ir kilmingieji. Tai buvo laikoma dovanomis Dievui ir šventiesiems. Ankstyvuoju fundacijų laikotarpiu su Bažnyčiai dovanotu turtu buvo elgiamasi atsižvelgiant į bažnyčių fundatorių valią. Permainų atnešė XIII a. ir XIV a. pirmoje pusėje laipsniškai įgyvendinta patronato teisė. Dažniausiai patronato teisę Čekijos karalystėje ir Moravijos markgrafystėje turėjo karalius, markgrafas, kai kurios didikų šeimos, vyskupai, vienuolynai, kapitulos, karališkieji miestai, kartais – patricijų šeimos. Kunigas, norėdamas užimti parapijos beneficiją, turėjo pateikti įrodymą, kad yra įšventintas į kunigus, ir bažnyčios fundatoriaus skyrimo į tą parapiją dokumentą. Sulaukęs generalinio vikaro patvirtinimo, kunigas gaudavo dokumentą, kuriame būdavo nurodyta, kad jis yra teisėtas konkrečios parapijos beneficijos valdytojas. Parapijų beneficijų valdytojai buvo registruojami generalinių vikarų vedamose tam skirtose knygose.

After examining how gender identity is being understood and how transsexualism is being defined, the article focuses on the problems faced by the Canon Law, when the Canon Law is supposed to address issues of gender identity (transsexualism). The authors analyse the legitimacy of marriage in the case of transsexualism, discuss the issues arising in the consecrated life and the sacrament of baptism while answering the question whether a transsexual person is capable of becoming a godparent.

Abortas – ne tik nuodėmė, bet ir teisinis – kanoninis nusikaltimas. Tačiau ne kiekvienas aborto atvejis tampa nusikaltimu. Šiame straipsnyje nagrinėjama, kokiomis teisinėmis aplinkybėmis aborto nuodėmė virsta ir kanoniniu nusikaltimu, už kurį žmogus baudžiamas ekskomunika. Yra daug išimčių ir švelninančių aplinkybių, mažinančių abortą darančių asmenų atsakomybę, todėl galima teigti, kad, nors abortas visada yra didelis moralinis blogis, bet jį darantys žmonės ne visada užsitraukia atsakomybę už šį nusikaltimą ir už jo įvykdymą taikomą ekskomuniką.

Straipsnio tikslas – apžvelgti Europos Sąjungos valstybių teisines normas, reguliuojančias Bažnyčių ir valstybės santykius. Ši valstybės teisės dalis, reguliuojanti Bažnyčių ir kitų religinių bendruomenių juridinius santykius, yra vadinama „bažnytine teise“. Bažnytinės teisės sistemos ES šalyse skiriasi, nes jos formavimuisi įtakos turėjo istorinė patirtis, emociniai faktoriai, įsitikinimai. Lietuvoje ši pasaulietinės teisės sritis tik formuojasi.

Šio straipsnio tikslas yra apibrėžti „santuoką ardančios kliūties“ sąvoką, išanalizuoti kliūčių atsiradimo aplinkybes, jų turinį, pasirenkant tai kaip mokslinio tyrimo objektą, remiantis oficialiu Bažnyčios mokymu ir pozityviąja bažnytine teise (metodas).

Šiame straipsnyje toliau tęsiama tema apie vyskupų konferencijas. Ši institucija mūsų krašto žmogui, aišku, daugiausia dvasininkams ir vienuoliams, yra pasiekiama ir suprantama per įvairaus pobūdžio nutarimus, dekretus, laiškus, paraginimus ir t. t. Niekam nekyla klausimų dėl pastarųjų turinio, pobūdžio, kompetencijos. Kad visa tai, ką šiandien turime, yra ne vienerių metų diskusijos, dar nepasibaigusios, rezultatas, žinoma ne visiems. Straipsnio tikslas – pažvelgti į šių institucijų kilmę ir prigimtį, trumpai tariant, į normatyvinės galios prigimtį, apibrėžti jos kompleksiškumą ir raidą.

Šiandien, kai santuokiniai ryšiai tarp pakrikštytųjų silpnėja, Bažnyčia iki šiol tvirtai gina pamatinius santuokos principus, išreikštus 1056 kanone – neišardomumą, reiškiantį nesibaigiantį ryšį, todėl tiesiogiai prieštaraujantį skyryboms, ir vienumą kaip ištikimybę arba vienintelį ryšį. Į šią natūralią santuokos tikrovę atsižvelgiama Bažnyčios kanonų teisėje, kuri iš esmės apibūdina pakrikštytųjų santuoką tiek in fieri – santuokos sudarymo momentu, tiek nuolatiniame būvyje, kuriame klostosi santuokiniai ir šeimos ryšiai. Šiuo požiūriu Bažnyčia santuokos klausimu pasisako nedviprasmiškai ir tradiciškai gina šeimos vertybes.