Henrikas Nagys Antrojo pasaulinio karo metais atsiskleidė kaip savito braižo poetas, neoromantinėje tradicijoje integruojantis modernistines išraiškos priemones. Jo estetines pažiūras formavo Juozo Girniaus egzistencialistinė filosofija, postimpresionistinė vokiečių ir austrų poezijos tradicija. Dar prieškariu jį domino pranašo galių turinčio kūrėjo ir kasdienybėje panirusios minios intelektualinis ir ontologinis konfliktas. Vokietmečiu Nagys ir daugelis jo kartos literatų reflektavo herojinį egzistencializmo aspektą. Nagys, kaip ir Girnius, jautėsi gyvenąs totalitarizmo pažymėtoje vulkaninėje epochoje, kur poeto bei mąstytojo radikalūs svarstymai „sprogdina dabartį“, yra pavojingi režimui. Nagys karo patirtį apmąstė kaip ribinę egzistencijos būseną, heidegeriško „buvimo mirties-link“ etapą. Šiame straipsnyje nagrinėjami daugiausiai 1941–1944 metais rašyti Nagio tekstai (daugelis jų vėliau nebuvo įtraukti į jo kūrybos rinktinę), kurie liudija poleminę įtampą, gyvenamojo laiko dramatizmą, vidinius prieštaravimus.

Žemininkų kartos Kanadoje gyvenęs lietuvių poetas Henrikas Nagys buvo polemiška asmenybė. Iki pat septinto dešimtmečio jis aktyviai dalyvavo liberaliųjų diasporos intelektualų suvažiavimuose, supažindino jaunąją auditoriją su Vakarų modernizmo ir egzistencializmo estetika, kartu pabrėždamas lingvocentrinio patriotizmo svarbą, poeto atsakomybę prieš tautą ir istoriją. Nagio sesuo Liūnė Sutema ir jo draugas Algimantas Mackus priklausė vėlesnei lietuvių išeivių kartai, kuri tiesiogiai susidūrė su tapatybės krize, pirmenybę teikė individualios išraiškos laisvei, o ne kolektyvinėms solidarumo deklaracijoms. „Nužemintųjų generacija“ išsiskyrė dėmesiu kalbos mitologinei dimensijai, folkloriniais motyvais, pesimistiniu požiūriu į diasporos ateitį, istorijos pertrūkio, atominės katastrofos nuojautomis. Nagiui buvo svarbios konservatyviosios kultūros strategijos – atminties žadinimas, bendruomenės intelektualinė mobilizacija, literatūrinių herojų kanonizacija.

Straipsniu siekiama atskleisti Lietuvos vaikų onkologijos gydymo įstaigose socialines paslaugas teikiančių darbuotojų patirtis. Remiantis kokybinio tyrimo rezultatais, atskleidžiama šių gydymo įstaigų bendruomenės kuriama atmosfera, socialinę pagalbą teikiančių darbuotojų patiriami išgyvenimai, emocijos ir vidiniai pokyčiai. Darbuotojų patirtys nagrinėjamos pasitelkiant egzistencialistų teorijas.